Religinės žmogžudystės, įvykdytos dėl tikėjimo motyvų arba kaip religinių konfliktų pasekmė, paliko gilų įspaudą istorijoje. Jos dažnai buvo skatinamos fanatizmo, netolerancijos ar politinių interesų, maskuotų religiniu rūbu. Šie įvykiai dažnai parodo, kaip tikėjimas gali būti iškreiptai panaudojamas smurtui pateisinti.
Vienas žymiausių atvejų – Šv. Baltramiejaus nakties skerdynės, įvykusios 1572 metų rugpjūčio 23–24 dienomis Prancūzijoje. Šio įvykio metu tūkstančiai hugenotų (protestantų) buvo nužudyti Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose, esant įtarimui, kad jie kėlė grėsmę katalikiškai valdžiai. Ši tragedija buvo viena žiauriausių Reformacijos ir Kontrreformacijos laikotarpio epizodų, atskleidusi gilų krikščioniškų konfesijų konfliktą.
Dar vienas kraštutinis pavyzdys – Joano Arkietės sudeginimas ant laužo 1431 metais. Ji buvo apkaltinta erezija ir raganavimu dėl savo teiginių, kad girdėjo dieviškus balsus, ragindusius ją vadovauti Prancūzijos kariuomenei Šimtamečio karo metu. Jos mirtis parodė, kaip religinė interpretacija buvo naudojama politiniams tikslams pasiekti.
Religiniai konfliktai taip pat pasireiškė kryžiaus žygių metu. Vienas iš žymiausių atvejų buvo Žydų bendruomenių masinės žudynės pirmojo kryžiaus žygio metu XI amžiaus pabaigoje. Kryžiuočiai, keliaudami į Šventąją Žemę, naikino žydų bendruomenes Europoje, ypač Vokietijoje, motyvuodami savo veiksmus religiniu atpirkimu ir Dievo valia.
Modernesniame kontekste vienas žymiausių įvykių yra Mahatma Gandžio nužudymas 1948 metais. Gandis buvo nužudytas induistų ekstremisto Nathuramo Godse, kuris nesutiko su Gandžio taikos ir tolerancijos politika tarp induistų ir musulmonų. Šis įvykis atspindi, kaip religinė įtampa gali peraugti į smurtą, net ir esant taikos propaguotojams.
Religinis smurtas taip pat pasireiškė Salem raganų teismuose XVII amžiaus pabaigoje Amerikoje. Dėl religinių ir socialinių įtarimų buvo apkaltinta ir nuteista mirties bausme keliolika moterų ir vyrų, tariamai praktikuojančių raganavimą. Šie įvykiai parodo, kaip religija gali tapti įrankiu socialinei paranojai ir masinėms represijoms.
Vienas iš žinomiausių šiuolaikinių religinių žmogžudysčių pavyzdžių – Yitzhako Rabino nužudymas 1995 metais. Izraelio premjeras buvo nužudytas žydo ekstremisto, kuris priešinosi Rabino pastangoms pasiekti taikos susitarimą su palestiniečiais. Ši tragedija atspindi, kaip religinis fanatizmas gali daryti įtaką net modernioje politikoje.
Religijos istorija taip pat mena Thomaso Becketto nužudymą 1170 metais. Anglijos karalius Henrikas II įsivėlė į konfliktą su Becketu, Kenterberio arkivyskupu, dėl Bažnyčios ir valstybės valdžios santykio. Šis konfliktas baigėsi Becketto nužudymu, kuris buvo įvykdytas karaliaus pasekėjų ir tapo krikščioniškosios kankinystės simboliu.
Minėti atvejai primena, kad religija, kaip ir bet kuri kita žmogaus gyvenimo sritis, gali būti manipuliuojama, siekiant politinių ar ideologinių tikslų. Religinės žmogžudystės, nepaisant jų skausmingo palikimo, iškelia svarbius klausimus apie tikėjimo ir tolerancijos santykį, moralės principų laikymąsi bei religijos vietą visuomenės gyvenime. Tikėjimas iš esmės skirtas taikai ir vienybei, todėl šie pavyzdžiai taip pat kviečia apmąstyti, kaip užtikrinti, kad religija būtų priemonė, stiprinanti santarvę, o ne skatinanti konfliktus.