Religijoje erezijų skleidėjais laikomi asmenys ar grupės, kurie skelbia mokymus, prieštaraujančius oficialiai priimtoms Bažnyčios dogmoms. Terminas „erezija“ dažniausiai vartojamas krikščioniškame kontekste, nurodant atvejus, kai tam tikri asmenys ar bendruomenės atsiskyrė nuo tradicinio tikėjimo, sukeldami teologinius ginčus ir kartais net skilimus Bažnyčioje. Didžiausi erezijų skleidėjai buvo tie, kurių idėjos turėjo reikšmingą poveikį istorijai ir sukėlė gilias teologines diskusijas.
Vienas ankstyviausių ir žinomiausių erezijų skleidėjų buvo Arijus, gyvenęs IV amžiuje. Jis tvirtino, kad Jėzus Kristus yra Dievo kūrinys ir nėra amžinas, todėl negali būti lygiavertis Tėvui. Arijaus mokymas, vadinamas arijonizmu, sukėlė didžiulį ginčą Bažnyčioje. Nikėjos I susirinkime (325 m.) arijonizmas buvo pasmerktas, o Nikėjos tikėjimo išpažinime buvo patvirtinta, kad Kristus yra „vienos esmės su Tėvu“.
Kitas reikšmingas erezijos skleidėjas buvo Nestorijus, V amžiaus Konstantinopolio patriarchas. Jis teigė, kad Jėzus turi dvi atskiras prigimtis – žmogiškąją ir dieviškąją – kurios veikia nepriklausomai viena nuo kitos. Dėl to Nestorijus nesutiko, kad Marija galėtų būti vadinama „Dievo Gimdytoja“ (Theotokos). Jo mokymas, vadinamas nestorianizmu, buvo pasmerktas Efezo susirinkime (431 m.).
Dar viena reikšminga figūra buvo Pelagijus, gyvenęs IV–V amžiuje. Jis mokė, kad žmogaus išganymas priklauso nuo jo pastangų, o Dievo malonė nėra būtina. Pelagijaus mokymas, vadinamas pelagianizmu, kėlė grėsmę krikščioniškam mokymui apie malonės svarbą ir buvo pasmerktas įvairiuose susirinkimuose, įskaitant Kartaginos sinodą (418 m.).
Viduramžiais viena iš svarbiausių erezijų buvo katarų arba albigiečių mokymas. Katarai, atsiradę Pietų Prancūzijoje XII amžiuje, skelbė dualistinį tikėjimą, kuris teigė, kad pasaulį sukūrė blogio principas, o tik siela yra Dievo kūrinys. Jie atmetė Bažnyčios hierarchiją, sakramentus ir materialinius turtus. Katarų mokymas buvo laikomas grėsme Bažnyčios autoritetui, todėl prieš juos buvo surengti kryžiaus žygiai.
Renesanso ir Reformacijos laikotarpiu daugelis naujų idėjų buvo laikomos erezijomis. Martinas Liuteris, nors jis yra protestantizmo įkūrėjas, pradžioje buvo laikomas erezijos skleidėju dėl savo kritikos Katalikų Bažnyčiai ir mokymo apie išganymą per tikėjimą. Jo mokymas buvo pasmerktas 1521 m. Vormso edikte. Panašiai Žanas Kalvinas ir jo skelbiamas predestinacijos mokymas sukėlė didžiulius ginčus ir laikytas erezija katalikų akimis.
Erezijos skleidėjai dažnai kėlė ne tik teologines problemas, bet ir grėsmę Bažnyčios hierarchijos bei politinės valdžios stabilumui. Daugelis jų mokymų buvo pasmerkti per susirinkimus, tokius kaip Nikėjos, Efezo ar Chalkedono, kurie padėjo įtvirtinti ortodoksinį tikėjimą. Nepaisant to, jų idėjos turėjo ilgalaikį poveikį tiek Bažnyčios mokymui, tiek visuomenės raidai.
Nors terminas „erezija“ tradiciškai turėjo neigiamą atspalvį, šiandien šie skleidėjai kartais laikomi asmenimis, kurie kėlė svarbius klausimus apie tikėjimą ir autoritetą. Jų veikla skatino Bažnyčią aiškiau apibrėžti savo mokymą, o jų idėjos kartais tapo naujų religinių judėjimų pagrindu.
Erezijų skleidėjai viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais amžiais dažnai susidurdavo su griežtomis bausmėmis, nes jų mokymai buvo laikomi pavojingais ne tik Bažnyčios, bet ir visuomenės tvarkai. Bažnyčia ir valstybė glaudžiai bendradarbiavo, siekdamos apsaugoti oficialų tikėjimą, todėl erezijos skleidimas buvo vertinamas ne tik kaip dvasinis nusikaltimas, bet ir kaip grėsmė politinei bei socialinei stabilumui. Bausmės už ereziją galėjo būti įvairios – nuo atgailos ir ekskomunikacijos iki mirties bausmės.
Ekskomunikacija buvo viena iš dažniausiai taikomų bausmių erezijos skleidėjams. Ji reiškė asmens atskyrimą nuo Bažnyčios bendruomenės ir sakramentų, taip pabrėžiant, kad erezija griauna žmogaus ryšį su tikėjimo bendruomene ir Dievu. Ekskomunikuoti asmenys dažnai netekdavo ir socialinio bei politinio statuso, nes viduramžiais Bažnyčia vaidino svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime.
Atgaila buvo skiriama tiems erezijos skleidėjams, kurie pasmerkdavo savo mokymus ir grįždavo į Bažnyčios tikėjimą. Atgaila galėjo apimti viešą prisipažinimą, maldos praktikavimą, piligrimystę į šventąsias vietas ar net laikiną atskyrimą nuo visuomenės.
Turtų konfiskacija buvo dažna bausmė erezijos skleidėjams, ypač tiems, kurie turėjo žemės ar kitų vertingų turto. Tokiu būdu Bažnyčia ir valdžia siekė susilpninti erezijos lyderių įtaką, nes jie dažnai naudojosi savo turtu, kad finansuotų mokymo sklaidą.
Įkalinimas buvo skiriamas tiems, kurie atsisakydavo atsisakyti savo mokymų. Erezijos skleidėjai galėjo būti įkalinti vienuolynuose ar kalėjimuose, kur turėjo galimybę apmąstyti savo veiksmus ir grįžti prie Bažnyčios mokymo. Kai kuriais atvejais įkalinimas buvo nuolatinis, užtikrinant, kad asmuo nebegalėtų skleisti savo idėjų.
Kankinimai buvo naudojami inkvizicijos metu, siekiant išgauti prisipažinimą arba sužinoti daugiau apie erezijos plitimą. Nors tai buvo prieštaringa praktika, kankinimai viduramžiais buvo laikomi teisėta priemone kovojant su tikėjimo priešais. Ši praktika dažnai buvo naudojama prieš tuos, kurie laikomi atkakliais ar pavojingais erezijos skleidėjais.
Mirties bausmė buvo pati griežčiausia bausmė, skiriama tiems, kurie neatsisakydavo savo mokymų arba buvo laikomi ypač pavojingais. Mirties bausmė dažnai buvo vykdoma sudeginant ant laužo, simbolizuojant sielos apsivalymą nuo nuodėmės. Vienas žymiausių pavyzdžių yra italų filosofas Džordanas Bruno, kuris buvo sudegintas ant laužo 1600 metais dėl mokymų, laikytų erezija. Taip pat galima paminėti Janą Husą, čekų reformatorių, kuris buvo sudegintas 1415 metais dėl savo kritikų Katalikų Bažnyčios atžvilgiu.
Pavyzdiniai atvejai: Martinas Liuteris, kuris Reformacijos metu buvo kaltinamas erezija, išvengė mirties bausmės dėl savo pasekėjų ir politinės paramos. Jam buvo skirta ekskomunikacija, tačiau jis išsaugojo gyvybę, nes buvo apsaugotas Vokietijos kunigaikščių.
Bausmės rodo, kaip rimtai Bažnyčia ir pasaulietinė valdžia žiūrėjo į erezijos keliamas grėsmes. Jos ne tik siekė užkirsti kelią pavojingų idėjų plitimui, bet ir skatino tikinčiuosius likti ištikimais oficialiam tikėjimui. Nors daugelis šių metodų šiandien atrodo žiaurūs ir nesuderinami su žmogaus teisėmis, jie atspindi to meto visuomenės požiūrį į religijos svarbą ir tikėjimo apsaugos būtinybę.