20 amžius buvo laikotarpis, kai pasaulyje įvyko daugybė įtakingų religinių įvykių, kurie palietė įvairių tikėjimų bendruomenes ir turėjo didelę įtaką visuomenės raidai. Šie įvykiai ne tik formavo religinį sąmoningumą, bet ir paveikė politinius, socialinius bei kultūrinius aspektus. Toliau pateikiami penki išskirtiniai religiniai įvykiai, kurie žymėjo 20 amžių.
Pirmasis įvykis yra Vatikano II susirinkimas, vykęs 1962–1965 metais. Šis susirinkimas buvo vienas iš svarbiausių katalikų bažnyčios istorijoje, nes jame buvo siekiama atnaujinti bažnyčios mokymą ir praktiką, kad ji atitiktų modernaus pasaulio poreikius. Susirinkimo metu buvo pabrėžta ekumeninio dialogo svarba, taip pat skatinamas dialogas su kitomis religijomis ir pasaulietine visuomene. Vienas iš pagrindinių dokumentų, „Gaudium et Spes“, pabrėžė, kad bažnyčia turi būti atvira pasaulio problemoms ir siekti teisingumo bei taikos.
Antrasis įvykis yra Izraelio valstybės įkūrimas 1948 metais. Šis įvykis turėjo didelę reikšmę žydų bendruomenei visame pasaulyje, nes jis žymėjo pirmą kartą per daugiau nei du tūkstančius metų, kai žydai turėjo savo nepriklausomą valstybę. Izraelio įkūrimas buvo tiesiogiai susijęs su Biblijos pranašystėmis ir žydų tikėjimu, kad jie yra Dievo išrinktas tauta. Šis įvykis taip pat turėjo didelę įtaką krikščionių teologijai, ypač tiems, kurie laikosi premilenializmo doktrinos, teigiančios, kad Izraelio atkūrimas yra vienas iš ženklų, pranašaujančių Kristaus antrąjį atėjimą.
Trečiasis įvykis yra Islamo revoliucija Irane 1979 metais. Ši revoliucija lėmė šiitų islamo teokratinės valstybės įkūrimą ir žymėjo esminį poslinkį Viduriniųjų Rytų politiniame ir religiniame peizaže. Revoliucijos lyderis, ajatola Ruhola Chomeinis, paskelbė, kad islamas yra ne tik religija, bet ir visapusiška gyvenimo sistema, turinti reguliuoti visus visuomenės aspektus. Šis įvykis paskatino islamo atgimimą visame musulmonų pasaulyje ir paveikė daugelio šalių politinę situaciją.
Ketvirtasis įvykis yra Indijos nepriklausomybės judėjimas, kurį vadovaujamas Mahatmos Gandžio, sujungė religinius ir politinius elementus. Gandis, remdamasis hinduizmo principais, ypač ahimsos (nežudymo) idėja, skatino taikų pasipriešinimą britų kolonijinei valdžiai. Jo filosofija ir veiksmai parodydavo, kad religija gali būti galingas instrumentas socialiniams ir politiniams pokyčiams. Gandžio poveikis neapsiribojo Indija – jo idėjos įkvėpė daugelį kitų tautų kovoti už savo teises ir laisvę.
Penktasis įvykis yra krikščionių misijų plėtra Afrikoje ir Azijoje. 20 amžiuje krikščionybė tapo viena iš plačiausiai paplitusių religijų pasaulyje, ypač dėl intensyvios misijinės veiklos. Misijonierai ne tik skleidė evangeliją, bet ir dalyvavo švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės gerovės srityse. Ši veikla prisidėjo prie vietinių kultūrų transformacijos ir kartu kėlė klausimus apie kolonializmą ir kultūrinio imperializmo poveikį.
Šie įvykiai iliustruoja, kaip religija 20 amžiuje buvo ne tik asmeninio tikėjimo reikalas, bet ir galingas jėga, formuojanti visuomenę, politiką ir kultūrą. Kiekvienas iš jų paliko savą pėdsaką istorijoje ir tęsia daryti įtaką 21 amžiaus pasaulio raidai.
20 amžius pasižymėjo ir kitais reikšmingais religiniais procesais, kurie ne mažiau stipriai paveikė pasaulio istoriją. Vienas iš jų buvo Holokausto tragedija, kurios metu žydų tautos naikinimas sukėlė ne tik moralinį sukrėtimą, bet ir gilius teologinius apmąstymus. Holokaustas privertė žydų ir krikščionių teologus permąstyti Dievo vaidmenį kančios ir blogio akivaizdoje, sukeldamas diskusijas apie Dievo tylėjimą genocido metu. Po šios tragedijos prasidėjęs teologinis dialogas tarp žydų ir krikščionių tapo itin reikšmingu postūmiu siekiant abipusio supratimo ir susitaikymo.
Dar vienas svarbus reiškinys buvo sekuliarizmo stiprėjimas Vakarų visuomenėse. Industrializacijos, mokslo pažangos ir technologinės revoliucijos kontekste religija dažnai prarado savo įtaką kaip pagrindinis visuomenės gyvenimo reguliatorius. 20 amžiaus viduryje sekuliarumas tapo ryškiu bruožu daugelyje Vakarų šalių, kur tradicinės religinės institucijos susidūrė su mažėjančiu pasekėjų skaičiumi ir didėjančiu dėmesiu individualiai dvasinei saviraiškai. Tai paskatino naujas religines paieškas, kurios dažnai pasireiškė naujais dvasiniais judėjimais ar naujųjų amžių (angl. New Age) judėjimo iškilimu.
Kitas reikšmingas procesas buvo Pilietinių teisių judėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuris parodė religijos galią mobilizuoti visuomenę siekiant socialinio teisingumo. Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis, baptistų pastorius ir judėjimo lyderis, remdamasis krikščioniškomis vertybėmis, vadovavo kovai prieš rasinę segregaciją ir diskriminaciją. Jo kalbos ir veikla, ypač garsioji „Aš turiu svajonę“ kalba, tapo ne tik religinio įkvėpimo šaltiniu, bet ir globaliniu simboliu, liudijančiu religijos vaidmenį kuriant teisingesnę visuomenę.
Verta paminėti budizmo plėtrą Vakarų pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio karo, ypač septintajame dešimtmetyje, budizmas sulaukė didelio susidomėjimo tarp Vakarų intelektualų ir jaunimo. Dalai Lamos veikla ir Tibeto kultūros paveldo išsaugojimo pastangos ne tik paskatino dėmesį žmogaus teisėms, bet ir pritraukė daug sekėjų, besidominčių meditacija, dvasine praktika ir kitokiu požiūriu į gyvenimą.
Katalikų bažnyčios vadovavimas per šaltojo karo laikotarpį, ypač popiežiaus Jono Pauliaus II veikla, turėjo milžinišką reikšmę geopolitikoje. Popiežius ne tik pabrėžė žmogaus orumo svarbą, bet ir aktyviai dalyvavo Rytų Europos komunistinių režimų griūtyje, stiprindamas Bažnyčios, kaip moralinės lyderės, vaidmenį. Jo vizitai į Lenkiją ir parama „Solidarumo“ judėjimui tapo simbolinėmis akimirkomis, liudijančiomis religijos gebėjimą keisti pasaulį.
Minėti procesai ne tik papildė pasaulinį religinį peizažą, bet ir parodė, kaip tikėjimas ir dvasinės vertybės gali veikti kaip pokyčių katalizatorius įvairiausiais istorijos momentais. 20 amžiaus religijos dinamika toliau formuoja pasaulio raidą, įkvėpdama apmąstymus apie tikėjimo ir visuomenės santykį.