Klausimas „Kas ką sukūrė – žmogus Dievą ar Dievas žmogų?“ yra tarsi du veidrodžiai, pastatyti vienas priešais kitą. Viename veidrodyje – Ludwigas Feuerbachas, teigiantis, kad žmogus sukūrė Dievą pagal savo paveikslą. Kitame – krikščionių tradicija (remiantis Pradžios knyga), tvirtinanti, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Ši frazė verčia visą mūsų pasaulėžiūrą aukštyn kojomis. Tai nebe tik žodžių žaismas – tai klausimas, kas čia yra pirminis: žmogus ar Dievas? Projektas ar Protas? Troškimas ar Tikrovė?
1. Feuerbachas: Dievas kaip žmogaus troškimų veidrodis
Feuerbachui Dievas yra mūsų troškimų projekcija. Norime būti mylimi – sukuriame mylintį Dievą. Bijome mirties – sugalvojame amžinybę. Troškimas, anot jo, yra pradinė religijos varomoji jėga, o ne Apreiškimas. Kai žmogus kalba apie Dievą, jis kalba apie save – tik per didelį stiklą.
Ši mintis atrodo radikali, bet jei pažvelgtume į istoriją, pamatytume, kaip žmonės kūrė dievus pagal savo poreikius:
- Karo dievai (pvz., Maras romėnų mitologijoje) atspindėjo karingų tautų vertybes.
- Teisingumo dievai (kaip Šventasis Teisėjas krikščionybėje) atitiko teisinės visuomenės idealus.
- Klajoklių dievai (pvz., Jahvė senovės izraelitų) buvo nekarpyti ir mobilūs, kaip ir jų garbintojai.
Bet čia iškyla klausimas: Jei Dievas yra tik mūsų išmonė, kodėl šis „veidrodis“ vis tiek mus veikia?
2. Paskalis: Tuštuma, kurią gali užpildyti tik Dievas
Blezas Paskalis atsako kitaip: „Žmogus yra bedugnė tarp gyvulio ir angelo“. Jo širdyje yra tuštuma, kuri niekuo negali būti užpildyta – nei mokslu, nei turtu, nei meile. Ši tuštuma, anot jo, yra Dievo atspindys – kaip alkano žmogaus skrandis rodo, kad egzistuoja maistas.
Paskalio argumentas:
- Jei žmogus išrado Dievą, kodėl jis vis tiek neramus? Kodėl troškimai nesibaigia?
- Jei religija yra tik iliuzija, kodėl ji sukelia tokią gilią transformaciją (pvz., šventųjų gyvenimus)?
- „Širdis turi savo logiką, kurią protas nežino“ – tikėjimas nėra proto išvada, o širdies atsakas į kvietimą.
3. Krikščioniškoji perspektyva: Paveikslas, kuris nėra tik atvaizdas
Pradžios knygoje rašoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Bet kas tas „paveikslas“?
- Ne kūnas – nes Dievas nėra materialus.
- Ne išvaizda – nes Dievas nėra antropomorfinis.
- O tai, kas skiria žmogų nuo gyvūnų: sąmoningumas, meilė, kūrybiškumas, laisvė.
Šis „paveikslas“ yra ne išorinis, o vidinis. Kaip mėnulis atspindi saulės šviesą, taip žmogus atspindi Dievo prigimtį – net jei pats to nesupranta.
4. Ar abu gali būti teisūs? Priklauso nuo perspektyvos
Galima pažvelgti į šį klausimą dvejopai:
- Iš apačios (Feuerbachas):
- Žmogus sukūrė Dievą, nes jam reikėjo apsaugos, prasmės, tvarkos.
- Dievas yra žmogaus silpnumo produktas.
- Iš viršaus (Paskalis, krikščionybė):
- Žmogus trokšta Dievo, nes jis buvo sukurtas su šia „įranga“.
- Dievas yra žmogaus didingumo priežastis.
Kur yra tiesa? Galbūt ji slypi tame, kad šie du veidrodžiai atspindi vienas kitą:
- Jei žmogus gali sugalvoti Dievą, gal tai reiškia, kad jis pats yra kūrybingas – o tai jau atspindi Dievo kūrybingumą.
- Jei žmogus trokšta tobulumo, gal tai rodo, kad kažkas jame yra tobulo.
5. Kodėl mes vis dar trokštame Dievo?
Šv. Augustinas IV a. parašė: „Tu sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol ilsėsis Tavyje“. Šis nerimas yra pagrindinis argumentas už Dievo realumą:
- Jei Dievas būtų tik projekcija, kodėl žmonės Jį sugalvojo kaip meilę, o ne kaip gryną galią?
- Kodėl dauguma religijų sieja Dievą su teisingumu, atleidimu, aukojimusi, o ne su savanaudiškumu?
Gal todėl, kad šis „paveikslas“ yra ne iš mūsų, bet į mus įdėtas.
Ne „kas ką sukūrė“, o „kas mus daro žmones“
Tikrasis klausimas nėra „ar Dievas egzistuoja“, o kodėl mes Jo ieškome. Ar tai dėl proto trūkumo, ar dėl to, kad esame kažko daugiau nei tik biologija?
Feuerbachas teisingas, kad religija atspindi žmogaus poreikius. Bet Paskalis teisingas, kad šie poreikiai rodo, jog žmogus yra daugiau nei tik fizinis kūnas. Galbūt tiesa yra tarp jų – kaip du veidrodžiai, kuriuose atsispindi begalinis dialogas tarp žmogaus ir Dievo.