Vienas ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių pasaulio grožį ir žmogaus nesugebėjimą jo tinkamai vertinti, yra pasakojimas iš Biblijos apie Jobą. Knygoje pasakojama apie Jobą – teisų ir Dievą bijantį žmogų, kuris neteko visko: turto, vaikų, sveikatos. Jobas, kenčiantis didžiulius praradimus ir skausmą, pradėjo abejoti Dievo teisingumu ir kėlė klausimus apie savo nelaimių priežastis. Dievas galiausiai atsako Jobui per audrą, pateikdamas retorišką klausimų seriją apie pasaulio kūrimo stebuklus ir jėgą, kuri slypi už jo kūrinijos. Štai kelios citatos, kurios atskleidžia pasaulio didybę ir žmogaus menkumą:
„Kur buvai, kai aš dėjau žemės pamatus? Atsakyk, jeigu supranti! Kas nustatė jos matmenis – juk žinai! Kas ištempė virvę virš jos? Į ką įtvirtinti jos stulpai? Kas padėjo jos kertinį akmenį, kai drauge džiūgavo rytmečio žvaigždės ir visi Dievo sūnūs šūksniais sveikino?“ (Jobo 38:4–7)
Šiame atsakyme Dievas parodo žmogaus ribotumą suprasti pasaulio didingumą ir tobulumą. Pasaulis yra sukurtas dieviškuoju planu, kuriame yra stebuklų, kurių žmogus negali pilnai suvokti ar įvertinti.
Kitas įkvepiantis pasakojimas – Jėzaus kalba apie laukų lelijas ir dangaus paukščius, kuri iliustruoja, kaip Dievo kūrinija yra nuostabi, tačiau žmogus dažnai gyvena baimėje ir rūpestyje dėl materialių dalykų:
„Pažvelkite į dangaus paukščius: jie nei sėja, nei pjauna, nei krauna į kluonus, ir jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertingesni už juos? O ir kodėl rūpinatės drabužiu? Stebėkite, kaip auga lauko lelijos: jos nei triūsia, nei verpia; bet sakau jums, jog nė Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip apsirengęs, kaip kiekviena iš jų.“ (Mato 6:26-29)
Čia Jėzus atkreipia dėmesį į Dievo kūrinijos grožį ir pabrėžia, kad žmogus neretai nevertina, jog Dievas pasirūpina visais savo kūriniais. Šis mokymas kviečia atsigręžti į pasaulį ir pasitikėti Dievo globa, o ne nerimauti dėl kasdieninių materialinių dalykų.
Panaši tema matoma ir islamo šventuose tekstuose, pvz., Korane. Daugybėje vietų Koranas pabrėžia pasaulio grožį kaip Dievo kūriniją ir ragina žmones apmąstyti jo stebuklus:
„Jis yra Tas, Kuris sukūrė dangaus ir žemės stebuklus bei žmonių kalbas ir spalvas. Iš tikrųjų, šiuose ženkluose yra aiškūs įrodymai tiems, kurie suvokia.“ (Koranas 30:22)
Čia Koranas skatina žmones pažvelgti į Dievo sukurtą pasaulį ir suprasti, kad žmogaus nesugebėjimas deramai vertinti šių stebuklų rodo ribotą suvokimą ir nesuvokimą visos Dievo šlovės.
Visuose šiuose tekstuose atsispindi pasaulio grožio didybė ir žmogaus tendencija nuvertinti Dievo kūrinius, nesuvokiant jų pilno potencialo bei prasmės.