Krikščionybės istorijoje žmogaus sukūrimo tema buvo viena iš centrinių klausimų, ypač nagrinėjant, ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šį klausimą itin svariai analizavo Bazilijus Cezarietis – IV amžiaus krikščionių teologas ir Bažnyčios Tėvas, kuris savo darbuose, ypač homilijose apie Pradžios knygą, pateikė išsamius žmogaus sukūrimo aspektus.
Bazilijaus požiūris į žmogaus sukūrimą yra glaudžiai susijęs su Šventojo Rašto eilutėmis iš Pradžios knygos (Pr 1, 26-27), kur teigiama, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Ši biblinė tiesa buvo pagrindas patristinei teologijai ir tapo svarbia tema ankstyvosiose krikščionybės diskusijose.
Dievo paveikslas ir panašumas – dvi atskiros sąvokos
Vienas iš svarbiausių Bazilijaus teiginių yra tai, kad Dievo paveikslas ir panašumas nėra tapatūs. Nors kai kurie krikščionybės rašytojai ir teologai naudojo šias sąvokas kaip sinonimus, Bazilijus atkreipė dėmesį į jų esminius skirtumus. Paveikslas atspindi žmogaus prigimtį, kuri buvo duota jam sukūrimo metu, o panašumas – tai procesas, kuris vyksta žmogui tobulėjant ir siekiant artėti prie Dievo. Kitaip tariant, žmogus gali būti sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau norint pasiekti panašumą į Dievą, reikalinga dvasinė raida ir pastangos.
Žmogaus prigimtis pagal Dievo paveikslą
Bazilijus savo darbuose dažnai pabrėžia, kad žmogaus kūnas nėra Dievo paveikslas, nes Dievas yra nekūniškas. Dievo paveikslas glūdi žmogaus dvasinėje prigimtyje, ypač jo sieloje ir intelekte. Protas, pagal Bazilijų, yra aukščiausia žmogaus sielos dalis, kuri atspindi Dievo savybes, tokias kaip gebėjimas samprotauti, spręsti ir valdyti. Būtent per šias savybes žmogus yra Dievo paveikslas ir turi privilegiją valdyti kitas kūrinius.
Kristologinė perspektyva
Be to, Bazilijus savo darbuose nurodo, kad žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą turi kristologinį aspektą. Tai reiškia, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo Sūnaus – Jėzaus Kristaus – atvaizdą. Kristus, kaip Dievo Sūnus, yra neregimojo Dievo paveikslas (Kol 1, 15), o žmogus, būdamas sukurtas pagal šį paveikslą, turi dalyvauti šioje dieviškoje prigimtyje.
Paveikslo vieta žmoguje
Diskutuodamas apie Dievo paveikslą žmoguje, Bazilijus kelia klausimą, kur ši savybė glūdi žmoguje. Jis atmeta mintį, kad žmogaus kūnas yra Dievo paveikslas, nes kūnas yra materialus, laikinas ir praeinantis. Paveikslas glūdi žmogaus dvasinėje prigimtyje, ypač jo prote ir samprotavimo galiose. Samprotavimas ir gebėjimas pažinti tiesą, spręsti, analizuoti ir veikti, yra esminės Dievo paveikslo savybės žmoguje.
Samprotavimas kaip paveikslas
Bazilijus akcentuoja, kad būtent per samprotavimą žmogus atspindi Dievo paveikslą. Tai unikali žmogaus savybė, išskirianti jį iš kitų kūrinių. Žmogus valdo kitus gyvūnus ne dėl savo fizinės jėgos, bet dėl protinių gebėjimų. Šiuo požiūriu, žmogus turi tam tikrą viršenybę, kurią suteikia samprotavimo dovana, ir ši valdžia buvo jam suteikta per Dievo kūrimą.
Žmogaus užduotis – siekti panašumo
Pagal Bazilijų, nors žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, jam reikia siekti panašumo į Dievą. Tai procesas, kuris vyksta per žmogaus dvasinį augimą ir tobulėjimą. Panašumas Dievui reiškia gyvenimą pagal dieviškąsias dorybes, tokias kaip meilė, gailestingumas ir teisingumas. Paveikslas yra duotybė, tačiau panašumas yra tikslas, kurio žmogus turi siekti visą savo gyvenimą.
Bazilijaus Cezariečio mokymas apie žmogaus sukūrimą pagal Dievo paveikslą ir panašumą yra svarbi krikščioniškosios antropologijos dalis. Jis išskiria žmogų iš kitų kūrinių, nes žmogus neša savyje Dievo paveikslą per savo sielą, protą ir samprotavimo galias. Tačiau norint pasiekti pilnatvę ir panašumą į Dievą, žmogus turi nuolat siekti dvasinio tobulumo. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra tapti panašiam į Dievą per dvasinę raidą ir gyvenimą pagal dieviškąsias vertybes.
Toks žmogaus sukūrimo supratimas suteikia gilų teologinį pagrindą žmogaus kilnumui ir orumui, pabrėžiant, kad kiekvienas žmogus turi dieviškąją prigimtį, tačiau tuo pačiu privalo nuolat tobulėti, siekdamas artėti prie Dievo.