1789 metais priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija yra vienas iš svarbiausių dokumentų ne tik Prancūzijos, bet ir pasaulio istorijoje. Tai buvo Prancūzijos revoliucijos metu išleistas teisės aktas, kuris išreiškė naują požiūrį į žmogaus teises ir laisves, įskaitant religinę laisvę. Deklaracija tapo svarbiu pamatiniu tekstu modernios žmogaus teisių sistemos kūrimui ir įkvėpė daugybę konstitucijų bei tarptautinių žmogaus teisių dokumentų.
Deklaracijos tekstas, priimtas 1789 metų rugpjūčio 26 dieną, pabrėžė žmogaus prigimtines, neatimamas ir visuotinai galiojančias teises. Joje buvo įtvirtinti laisvės, lygybės, nuosavybės, saugumo ir pasipriešinimo priespaudai principai. Religinės laisvės įtvirtinimas buvo viena iš svarbiausių deklaracijos dalių, kuri siekė nutraukti religinius persekiojimus ir diskriminaciją, buvusius prieš revoliuciją.
Deklaracijos 10 straipsnyje rašoma:
„Niekas neturi būti trikdomas dėl savo nuomonių, netgi religinių, su sąlyga, kad jų raiška nesutrikdo viešosios tvarkos, nustatytos įstatymo.“
Ši nuostata aiškiai pabrėžė, kad religinės laisvės principas yra viena pagrindinių žmogaus teisių, tačiau tuo pačiu ji nustatė ribas – religijos praktika negali kelti grėsmės visuomenės tvarkai. Šis straipsnis buvo ypač svarbus tuo metu, kai Prancūzijoje vyravo ilgalaikė religinė įtampa tarp katalikų ir protestantų bei tarp tradicinės religijos ir vis stipriau skverbiamų pasaulietinių idėjų.
Deklaracijos priėmimas buvo tiesioginis atsakas į Prancūzijos absoliutinės monarchijos ir katalikų Bažnyčios dominavimą, kuris per ilgą laiką sukėlė socialinę ir politinę įtampą. Prieš revoliuciją Prancūzijoje katalikybė buvo oficiali valstybės religija, o kitos religinės grupės, įskaitant protestantus ir žydus, susidūrė su diskriminacija, teisės apribojimais ir kartais net persekiojimu. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija siekė pakeisti šią situaciją, sukuriant naują sistemą, kurioje kiekvienas žmogus turėjo teisę į savo įsitikinimus.
Religinės laisvės įtvirtinimas deklaracijoje buvo revoliucingas žingsnis, nes jis ne tik nutraukė senąją religinių privilegijų sistemą, bet ir įtraukė religinę toleranciją į naujai kuriamą teisinę sistemą. Šis principas taip pat skatino religinės įvairovės pripažinimą ir pasaulietinės valstybės kūrimą, kuris užtikrintų, kad religija ir valstybė būtų atskirtos.
Deklaracija turėjo ilgalaikį poveikį ne tik Prancūzijai, bet ir visam pasauliui. Ji įkvėpė vėlesnes Prancūzijos konstitucijas, taip pat Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948 m.) ir daugelio demokratinių valstybių konstitucijas, kuriose religinės laisvės principas tapo vienu iš kertinių akmenų.
1789 metų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija yra svarbus priminimas, kaip Prancūzijos revoliucijos idealai – laisvė, lygybė ir brolybė – pakeitė ne tik Prancūzijos, bet ir pasaulio politinį bei teisinį kraštovaizdį, įtvirtindami pagrindines žmogaus teises, įskaitant religijos laisvę.
Ištraukos:
1 straipsnis:
„Žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai. Socialiniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda.“
(Tai pabrėžia žmogaus prigimtinį lygybės principą, kuris taip pat apima religinės diskriminacijos atmetimą.)
10 straipsnis:
„Niekas neturi būti trikdomas dėl savo nuomonių, netgi religinių, su sąlyga, kad jų raiška nesutrikdo viešosios tvarkos, nustatytos įstatymo.“
(Ši citata tiesiogiai įtvirtina religinės laisvės principą ir užtikrina teisę turėti savo įsitikinimus.)
11 straipsnis:
„Minties ir nuomonės laisvas reiškimas yra vienas brangiausių žmogaus teisių; kiekvienas gali laisvai kalbėti, rašyti, spausdinti, išskyrus atvejus, kai tai piktnaudžiaujama įstatymų nustatyta tvarka.“
(Tai apima ir religinės minties laisvę, leisdama žmonėms laisvai reikšti savo religinius įsitikinimus.)