Drebkulis (dar vadinamas Drebkuliu arba Drebkuliu) lietuvių mitologijoje yra žemės drebėjimų dievas, kurio galią ir funkcijas aprašė keli senieji rašytiniai šaltiniai, tarp jų Jokūbas Brodovskis, Pilypas Ruigis ir Matas Pretorijus. Drebkulis yra unikali dievybė, susijusi su gamtos jėgomis, kurios daro poveikį žemei. Jo ypatinga galia buvo išjudinti žemę, sukelti žemės drebėjimus ar kitus gamtos kataklizmus.
Matas Pretorijus savo metraštyje minėjo Drebkulį kaip Pykulio – pykčio ir keršto dievo – tarną. Pykulis, būdamas audrų ir niokojimo dievas, galėjo siųsti savo tarną Drebkulį, kad šis supurtytų žemę, taip sukeldamas baimę ir sunaikinimą. Tokia sąsaja su Pykuliu rodo, kad Drebkulis buvo suprantamas kaip pavojingas ir neprognozuojamas dievas, galintis pasireikšti tada, kai gamta tampa nevaldomai galinga.
Drebkulio garbinimo praktika arba ritualai nėra išsamiai dokumentuoti, tačiau tikėtina, kad žmonės kreipdavosi į šį dievą tais atvejais, kai jiems grėsė gamtos stichijos, tokios kaip audros, žemės drebėjimai ar kitos didelės nelaimės. Drebkulis buvo šaukiamas, kai žemę purtė stiprios audros arba kai reikėdavo nuraminti jo pyktį. Senovės žmonės dažnai manydavo, kad gamtos jėgos ir stichijos yra dieviškųjų būtybių veiksmai, todėl kreipdavosi į jas maldomis ir aukomis, siekdami nuraminti jų pyktį.
Drebkulio galimybė išjudinti žemę ir sukelti jos virpesius daro jį svarbia figūra mitologijoje, kurioje natūralūs reiškiniai buvo priskiriami dieviškoms galioms. Senovės lietuviai gamtos jėgas suprato kaip gyvas, veikiančias būtybes, kurios galėjo būti tiek palankios, tiek niokojančios. Drebkulis atspindi baimę ir pagarbą žemei, kuri, kaip viena svarbiausių pragyvenimo ir gyvenimo vietų, turėjo ypatingą reikšmę senovės kultūrose. Kai žemė drebėjo, tai buvo suvokiama kaip dievų pyktis arba įspėjimas.
Drebkulio veikla taip pat rodo senovės lietuvių tikėjimą, kad gamtos reiškiniai, tokie kaip žemės drebėjimai, nebuvo atsitiktiniai, o turėjo dieviškąją kilmę. Drebkulis galėjo simbolizuoti ne tik žemės jėgas, bet ir viso pasaulio trapumą bei nenuspėjamumą. Per šį dievą lietuviai galėjo išreikšti savo supratimą apie gamtos galybę ir nevaldomus jos pokyčius.
Drebkulis lietuvių mitologijoje yra žemės drebėjimų dievas, turintis ypatingą galią išjudinti žemę, sukelti audras ir kitus kataklizmus. Jo ryšys su Pykuliu rodo, kad jis buvo laikomas pavojingu ir neramumų simboliu, o žmonės kreipdavosi į jį, siekdami apsisaugoti nuo gamtos stichijų ar nuraminti dievų pyktį. Drebkulis reprezentuoja senovės lietuvių tikėjimą, kad gamtos reiškiniai yra dieviškos jėgos, kurios gali tiesiogiai paveikti žmogaus gyvenimą ir aplinką.