Žemėpatis (taip pat vadinamas Žemėpati, Žemininkas, Žemopatis, Žemeliūkštis, Žemynas, Žemynėlis) – senovės lietuvių mitologijoje buvo žemės, derliaus, ūkio ir namų dievas. Jis buvo vienas svarbiausių dievybių, atsakingų už žemės vaisingumą, derliaus gausą ir namų gerovę. Pirmasis apie Žemėpatį rašė Martynas Mažvydas, ragindamas atsisakyti jo, kaukų ir lauksargių garbinimo. Žemėpatis buvo laikomas namų globėju ir ūkininkų dievybe, kurio garbinimas buvo svarbus kasdieniame gyvenime.
Žemėpatis, kaip ir deivė Žemyna, rūpinosi žemės derliumi, javais, gyvuliais bei kitomis ūkio gėrybėmis. Jo garbei buvo rengiamos šventės, ypač gruodžio mėnesį, dėkojant už metų derlių ir prašant ateinančių metų sėkmės. Kiekvienas ūkininkas turėjo savo Žemėpatį, kuris buvo susijęs su konkrečiu žemės plotu, ir jį globodavo. Tai atspindi šio dievo svarbą žemdirbių kultūroje, kurioje žemės vaisingumas buvo tiesiogiai priklausomas nuo dievų globos.
Žemėpatis dažnai buvo garbinamas kartu su Žemyna, pradedant ir baigiant įvairius žemės darbus bei atliekant šeimos apeigas. Nors jis buvo svarbus dievas, Žemyna dažniausiai turėjo aukštesnę reikšmę, nes ji buvo pirminė žemės deivė. Nepaisant to, Žemėpatis atliko svarbią funkciją kaip ūkio dievas, padedantis žemdirbiams per visą žemės darbų ciklą.
Žemėpačio kultas glaudžiai siejasi su žalčio, kaip namų ir žemės globėjo, kultu. Žemėpatis buvo įsivaizduojamas gyvenantis namo kampuose ar po girnomis, dažnai pasirodantis žalčio pavidalu. Tai rodo jo ryšį su žeme ir jos vaisingumu, nes žaltys buvo laikomas gerovės ir apsaugos simboliu. Šis aspektas paverčia Žemėpatį artimu Pagirniui – kitam namų ir sodybų dievui.
Žemėpatis buvo namų ir ūkio dievas, atsakingas už žemės vaisingumą, derliaus gausą ir namų apsaugą. Jo garbinimas buvo svarbi ūkininkų gyvenimo dalis, o jo kultas buvo artimai susijęs su Žemynos ir žalčio simbolika.