Žemyna (dar žinoma kaip Žemė, Žemelė, Žemynėlė, Žemynėlyna) – senovės lietuvių ir prūsų žemės, vaisingumo bei gyvybės deivė, atsakinga už žemės derlingumą ir viso, kas gyva, globą. Ji buvo viena svarbiausių deivių senovės lietuvių panteone ir buvo garbinama daugiau nei Žemėpatis. Žemyna buvo žemės, kuri duoda vaisius ir palaiko gyvybę, simbolis, todėl ji atliko esminę funkciją žemdirbių gyvenime, globodama laukus, javus, gyvulius, namus ir sodybą. Tikėta, kad Žemyna suteikia žemei vaisingumą ir užtikrina gausų derlių bei gerovę.
Žemynos kultas buvo glaudžiai susijęs su kitomis žemės deivėmis ir motinomis, randamomis įvairiose žemdirbių tautose. Aisčių Dievų Motina, tapatinama su Žemyna, yra artima prūsų deivei Sevai, latvių Žemės Motinai ir slavų deivei Živai. Šios deivės atspindėjo žemės, vaisingumo ir gyvybės kilmę, o jų garbinimas buvo plačiai paplitęs tarp žemdirbių visuomenių. Visos šios dievybės simbolizavo gyvybingumą, augimą ir žemės ciklų galią, kuri buvo esminė žmonių išgyvenimui.
Nors pagrindinė Žemynos funkcija buvo susijusi su gyvųjų globa, ji taip pat turėjo sąsajų su mirusiųjų pasauliu. Lietuvių Žemyna, kaip ir latvių Žemės Motė, buvo ne tik gyvųjų globėja, bet ir rūpinosi mirusiaisiais. Jos pareigos rūpintis mirusiaisiais kartais sutampa su Velionos ir Vėlių Motės – vėlių globėjų – funkcijomis. Tai atspindi gilų tikėjimą, kad žemė ne tik duoda gyvybę, bet ir priima ją atgal po mirties, todėl Žemyna yra ciklinės gyvybės ir mirties jėgos personifikacija.
Mitologijos tyrėjai taip pat pastebi, kad Žemyna galėjo kilti iš dar senesnės dievų motinos koncepcijos. Ji galbūt yra Visatos pramotės, deivės Lados, forma, simbolizuojanti žemės vaisingumą ir gyvybės dovaną. Tokios žemės deivės, kaip Žemyna, buvo žinomos daugeliui žemdirbiškų kultūrų, kurios garbino žemę kaip vaisingumo šaltinį ir gyvybės palaikytoją.
Žemyna buvo viena svarbiausių senovės lietuvių ir prūsų deivių, atsakinga už žemės vaisingumą, gyvųjų ir mirusiųjų globą. Jos garbinimas apėmė įvairius žemdirbystės ciklus ir žmogaus gyvenimo etapus, todėl ji buvo ypatingai svarbi senovės žemdirbių kasdienybėje.