Žemėje ir danguj aukštai
Gaudžia pavasario varpai:
Aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Kėlės Valdovas garbėje,
Kad nepražūtų žmonija.
Aleliuja…
Jį – Atpirkėją mūs visų –
Šlovinam, garbinam balsu:
Aleliuja…
Kryžiaus kančia atpirkęs mus,
Veda į amžinus namus…
Aleliuja…
Ši giesmė išreiškia džiaugsmą ir šventimą dėl Kristaus prisikėlimo ir jo pergalės. Pirmasis posmas nurodo džiugius garsus, sklindančius tiek žemėje, tiek danguje, pabrėždamas pavasario šventės džiaugsmą. Antrasis posmas šlovina Kristaus garbę ir jo vaidmenį išsaugant žmoniją nuo pražūties. Trečiasis posmas pabrėžia Kristaus, kaip Atpirkėjo, svarbą ir jo šlovinimą. Ketvirtasis posmas pažymi Kristaus kančios atpirkimo svarbą, vedančią žmoniją į amžinus namus. Giesmė stipriai akcentuoja Kristaus pergalę ir atpirkimo misiją, kuri užtikrina džiaugsmą ir viltį.