Žemdirbystės deivė Krūminė

Krūminė – senovės lietuvių mitologijoje buvo laikoma javų ir žemdirbystės deive, siejama su gausiu derliumi ir javais. 1582 m. ją pirmą kartą paminėjo Motiejus Strijkovskis, kuris nurodė, kad Krūminė buvo atsakinga už visų javų davimą ir gausą. Lietuviai tikėjo, kad ši deivė galėjo padėti užauginti tankius, sveikus ir derlingus javus, todėl jai aukodavo sukapotų vištų mėsą, siekdami gauti gausų ir kokybišką derlių. Aukojimo ritualai buvo atliekami tikint, kad per Krūminę bus užtikrinta sėkminga žemdirbystė.

Strijkovskis taip pat nurodė, kad Krūminė buvo Nijolės, dar vienos žemdirbystės deivės, motina. Tai rodo, kad Krūminė buvo svarbi žemdirbystės ciklo globėja, o jos palikuonės tęsė darbą globojant laukus ir derlių. Krūminė buvo siejama su žemdirbių darbu ir tuo, kaip javų laukai augdavo – buvo manoma, kad ji tiesiogiai lemia jų tankumą ir varpingumą.

Nepaisant Krūminės reikšmės, jos autentiškumu abejojo kai kurie tyrinėtojai. Vilhelmas Manhartas neigė Krūminės egzistavimą kaip autentiškos lietuvių mitologijos dalį, laikydamas ją ne deive, o vėlesnės mitologijos ar literatūros kūriniu. Tuo tarpu Aleksandras Briukneris laikė Krūminę ne deive, bet lauko demonu, susijusiu su laukais ir derliumi, tačiau ne dieviškos kilmės. Nepaisant šių skeptiškų vertinimų, Teodoras Narbutas ją aiškiai apibūdino kaip javų ir žemdirbystės deivę, pabrėždamas jos reikšmę lietuvių mitologijoje.

Nors kai kuriems tyrinėtojams kilo abejonių dėl Krūminės autentiškumo, dauguma pasakojimų ją pristato kaip esminę figūrą senovės lietuvių žemdirbystės ritualuose. Krūminė atspindi senovės lietuvių tikėjimą, kad dievybės tiesiogiai veikia gamtos procesus ir žemdirbių gyvenimą, ypač derliaus ciklą. Tikėjimas, kad tinkamos aukos gali užtikrinti gerą derlių, rodo žemės vaisingumo ir dieviškos globos svarbą senovės pasaulėžiūroje.

Krūminė lietuvių mitologijoje buvo javų ir žemdirbystės deivė, kurios globos buvo prašoma siekiant gausaus derliaus. Nors jos autentiškumas kartais buvo ginčytinas, daugelyje šaltinių ji aprašoma kaip svarbi agrarinės kultūros globėja, susijusi su žemės vaisingumu ir sėkminga žemdirbyste.