Žegnojimasis dešine ranka yra sena krikščioniškoji tradicija, kurią tūkstančiai tikinčiųjų praktikuoja visame pasaulyje. Bet kodėl būtent dešine ranka, o ne kaire? Ar tai universalus principas, taikomas ir kairiarankiams? Kad suprastume šio papročio prasmę, reikia giliau pažvelgti į istoriją, religinius simbolius ir kultūrinį paveldą.
Žegnojimosi praktika pirmiausia susijusi su krikščionių tikėjimo simbolika, išreikšta per judesį. Dešinė ranka nuo seno laikoma garbės ir teisingumo simboliu. Biblijoje dažnai minima Dievo dešinė ranka kaip jėgos ir globos ženklas. Pavyzdžiui, Psalmėje 118,16 sakoma: „Viešpaties dešinė yra galinga, Viešpaties dešinė daro galingus darbus.“ Tad dešinė ranka krikščionybėje simbolizuoja ne tik jėgą, bet ir Dievo buvimą bei apsaugą.
Žegnojimosi veiksmas, kuris apima kryžiaus ženklą ant kaktos, krūtinės ir pečių, taip pat turi gilų religinį simbolizmą. Katalikų, stačiatikių ir kai kurių kitų krikščioniškų bažnyčių nariai kryžiuodami save išreiškia tikėjimą Švenčiausiąja Trejybe: Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Dešinės rankos naudojimas čia veikia kaip pripažinimas Dievo galios ir teisingumo.
Kairės rankos reikšmė daugelyje kultūrų ir religijų yra gana kontrastinga. Antikos laikais kairė ranka dažnai buvo siejama su blogiu ar piktosiomis jėgomis. Net ir lotyniškas žodis „sinister“ reiškia kairįjį, tačiau ilgainiui įgijo neigiamą atspalvį, tapdamas sinonimu blogiui. Šis prietaras apie kairę ranką galėjo prisidėti prie to, kodėl krikščionys pasirinko žegnotis būtent dešine ranka.
Bažnytinės apeigos ir bažnyčios tėvų raštai taip pat patvirtina šią tradiciją. Viduramžiais šv. Tomas Akvinietis savo raštuose mini, kad dešinė ranka yra susijusi su Dievo šlove ir galia, todėl ji tinkama naudoti šventose apeigose. Jo filosofinis argumentas buvo paprastas: Dievas, kuris yra visagalis, sėdi dešinėje, todėl tikėtina, kad ir žemiškosios apeigos turėtų atspindėti šią dieviškąją struktūrą.
Šiandien žegnojimosi praktika yra labiau tradicija nei griežta taisyklė. Nors dauguma žmonių žegnojas dešine ranka, Bažnyčia neprieštarauja, jei kairiarankiai naudoja savo stipriąją ranką – kairę. Tai nėra laikoma klaida ar nuodėme, nes esmė slypi ne pačiame rankos judesyje, o tikėjimo išraiškoje. Nors dešinė ranka turi stiprų simbolinį atspalvį, Bažnyčia atsižvelgia į žmogaus fizinius gebėjimus. Kai kurie kairiarankiai tikintieji žegnojas kaire, nes jiems tai natūralu, o apeigos prasmė dėl to nesikeičia.
Seniausiuose krikščioniškuose tekstuose, tokiuose kaip ankstyvųjų Bažnyčios tėvų raštai, minima, kad žegnojimasis buvo atliekamas tiesiog pirštu braukiant mažą kryželį ant kaktos. Laikui bėgant, apeiga išsivystė į kryžiaus žymėjimą ant viso kūno, kaip yra įprasta šiais laikais. Bažnyčios Tėvai, tokie kaip Tertulianas, rašė apie šį judesį kaip apie kasdienę apsaugos nuo blogio priemonę: „Prieš kiekvieną kelionę ir kiekvieną judesį, prieš eidami į miestą, prieš pradėdami darbą ir poilsį – visada ir visur kryžiaus ženklą neškime ant kaktos.“
Šiuolaikiniame pasaulyje žegnojimosi reikšmė vis dar išlieka aktuali. Kryžiaus ženklas yra ne tik tikėjimo išraiška, bet ir simbolinis apsaugos gestas, naudojamas maldose ar prašymuose, siekiant atkreipti Dievo globą. Dešinės rankos naudojimas tebėra šios tradicijos dalis, tačiau svarbiausia yra tikėjimas ir dvasinė intencija.
Galima pasakyti, kad žegnojimasis dešine ranka yra ilgaamžė tradicija, giliai įsišaknijusi krikščioniškoje simbolikoje. Nors kairiarankiai gali pasirinkti savo stipriąją ranką, visgi dešinė ranka nuo seno buvo siejama su Dievo jėga, globa ir teisingumu, todėl krikščionys ją laiko tinkamiausia šiam šventam veiksmui.