Mano Išganytojau, kai Tu tapai žmogumi šventosios Mergelės įsčiose, Tu prisiėmei tik vieno žmogaus kūną. Dabar gi Tu imi visų mūsų, taip pat ir mano, kūną. Tu pasiimi jį sau, jis yra Tavo nuosavybė. Paliesdamas jį, suvienijęs jį su savuoju, Tu nori jį padaryti panašų į savo Kūną: tyrą, šventą, be dėmės, nemirtingą, perkeistą. Aš turiu gauti Tavo prisikėlimo antspaudą, todėl turiu drąsos prisiimti ir Tavo mirties žymę. Ateik, ateik, mano Išganytojo Kūne, deganti žarija, nuvalyk mano lūpas, uždek mane ta meile, kuri Tave pastūmėjo į mirtį! Ateik, Kraujau, pralietas iš meilės, tekėk į mano širdį, Tu, ugnies upe! O Išganytojau, tai tikrai yra Tavo Kūnas, tas pats Kūnas, kuris buvo pervertas žaizdų. Aš vienijuosi su visomis Tavo žaizdomis – iš jų dėl manęs buvo išlietas visas Tavo Kraujas. Tu nusilpai, Tu mirei, Tu iškeliavai – tokia buvo Tavo mirtis. Ir aš noriu išeiti, noriu mirti su Tavimi! Kas man yra pasaulis? Niekis, tikras niekis! Aš esu nukryžiuotas pasauliui, ir pasaulis man. Amen.