„Yra metas verkti ir metas juoktis, metas raudoti ir metas šokti“ – tai žodžiai iš Ekleziasto knygos, kurioje kalbama apie gyvenimo cikliškumą ir žmogaus buvimo pasaulyje prasmę. Jie išreiškia mintį, kad kiekvienas dalykas turi savo laiką, o žmogus, gyvenantis pagal šią įžvalgą, geba priimti tiek džiaugsmą, tiek kančią kaip neatsiejamą gyvenimo dalį.
Ekleziasto knyga išryškina, kad gyvenimas nėra linijinis, bet kupinas pasikartojančių ritmų ir permainų. Verkti ir juoktis – tai priešybės, kurios kartu sukuria pilnatvę. Jos nurodo žmogaus emocinį atsaką į aplinką ir įvykius, o šių emocijų tikrumas pabrėžia, kad gyvenimas nėra vien tik logiškas ar racionalus, bet ir jausmingas. Šventajame Rašte nuolat akcentuojama, kad žmogaus išgyvenimai yra Dievo pažinimo dalis. Psalmėse sakoma: „Kas sėja su ašaromis, pjaus su džiaugsmu.“ Tai atskleidžia, jog skausmas ir džiaugsmas nėra vienas kitam prieštaraujantys, bet vienas kitą papildo.
„Metas verkti“ rodo, kad žmogaus gyvenime neišvengiamos netektys, kančios ir sunkumai. Tačiau verksmas nėra tik skausmo išraiška. Tai ir atsivėrimas Dievo akivaizdoje, pripažįstant savo silpnumą. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo, kad „mes patys dejuojame savo viduje, laukdami įvaikinimo, savo kūno atpirkimo.“ Tai reiškia, kad žmogaus kančia gali būti suvokiama kaip laukimo, vilties ir pasitikėjimo Dievo plane dalis. Verksmas nėra pabaiga, o tik viena iš gyvenimo akimirkų, vedanti į džiaugsmą ir ramybę.
„Metas juoktis“ kalba apie gyvenimo džiaugsmą, kuris kyla iš Dievo dovanų ir žmogaus gebėjimo jas įvertinti. Juokas nėra vien lengvabūdiškumas, bet ir dėkingumo išraiška. Šventajame Rašte matome daug pavyzdžių, kaip Dievo malonės suvokimas veda į džiaugsmą. Sara, sulaukusi sūnaus pažadėto amžiaus, ištarė: „Dievas mane pradžiugino, ir visi, kurie tai girdės, juoksis kartu su manimi.“ Ši scena rodo, kad juokas gali būti ne tik emocinis atsakas, bet ir dvasinė patirtis, kuri suartina žmones ir atveria jų širdis Dievui.
Šokio ir raudos priešingybės taip pat atspindi žmogaus gyvenimo visumą. Šokis, kaip judesio ir džiaugsmo išraiška, dažnai minimas Biblijoje kaip garbinimo ir dėkingumo forma. Pavyzdžiui, karalius Dovydas šoko priešais Viešpatį, kai buvo sugrąžintas Sandoros skrynia. Tuo tarpu rauda liudija žmogaus troškimą išsakyti savo skausmą ir surasti paguodą Dievo artume.
Ekleziasto žodžiai kviečia įsiklausyti į laikų ir sezonų pokyčius. Jie moko, kad žmogus turi gebėti priimti ir sunkias akimirkas, ir tas, kurios kupinos džiaugsmo, nes viskas vyksta pagal Dievo valią. Šv. Augustinas rašė: „Leisk Dievo laikui veikti, ir tu suprasi Jo darbų grožį.“ Tai pabrėžia, kad kiekvienas metas turi savo paskirtį, kurią suvokti galima tik tada, kai žmogus pasitiki Dievo išmintimi.
Šventajame Rašte atsiskleidžia gili mintis, kad gyvenimo permainos yra Dievo plano dalis, kurio tikslas – žmogaus dvasinis augimas. Nors žmogaus protui sunku suvokti, kodėl vyksta kančios ar džiaugsmai, tikėjimas kviečia įsitikinti, jog visa tai skirta žmogaus gerovei. Tai moko nuolankumo, dėkingumo ir gebėjimo išgyventi kiekvieną gyvenimo etapą su pasitikėjimu ir viltimi.