Yitzhakas Rabinas (1922–1995) buvo Izraelio generolas, diplomatas ir politikas, kuris du kartus ėjo Izraelio ministro pirmininko pareigas ir tapo vienu iš svarbiausių taikos proceso Artimuosiuose Rytuose architektų. Rabinas buvo unikali asmenybė Izraelio istorijoje – jis išsiskyrė savo karine karjera, tvirta vadovybe ir drąsa siekiant taikos su Palestinos žmonėmis bei kaimyninėmis arabų šalimis. Jo gyvenimas ir tragiška mirtis simbolizuoja tiek dideles pastangas užtikrinti taiką regione, tiek iššūkius, kylančius iš politinės ir religinės neapykantos.
Rabinas gimė 1922 metais Jeruzalėje, tuometinėje Britų Palestinos teritorijoje, žydų imigrantų iš Rytų Europos šeimoje. Jis užaugo sionistų šeimoje, kurioje buvo pabrėžiama žydų tautos teisė į nepriklausomą valstybę. Rabinas anksti įsitraukė į karinius reikalus, prisijungęs prie Haganos – žydų gynybos organizacijos, kovojusios už žydų saugumą Palestinoje. Vėliau jis tapo vienu iš pagrindinių Izraelio gynybos pajėgų (IDF) vadų.
Rabino karinė karjera pasiekė aukščiausią tašką Šešių dienų karo metu 1967 metais, kai jis buvo Izraelio kariuomenės štabo viršininkas. Šio karo metu Izraelis pasiekė greitų pergalių prieš kaimynines arabų valstybes ir užėmė Vakarų Krantą, Gazos Ruožą, Golano Aukštumas ir Sinajaus pusiasalį. Šios pergalės pavertė Rabiną nacionaliniu didvyriu, tačiau jos taip pat sukėlė tarptautinį konfliktą dėl Palestinos teritorijų.
Po karinės karjeros Rabinas pasuko į politiką. Jis tapo Izraelio darbo partijos nariu ir pirmą kartą buvo išrinktas Izraelio ministru pirmininku 1974 metais. Jo pirmasis vadovavimo laikotarpis buvo pažymėtas ekonominiais iššūkiais ir didėjančia įtampa regione, tačiau jis taip pat siekė stiprinti Izraelio saugumą ir plėtoti diplomatinius ryšius. 1992 metais Rabinas vėl tapo ministru pirmininku, ir šį kartą jo dėmesys buvo sutelktas į taikos procesą.
Rabinas įėjo į istoriją dėl savo ryžtingų pastangų pasiekti taiką su Palestinos išvaduojamąja organizacija (PLO) ir kitomis arabų šalimis. 1993 metais jis kartu su PLO lyderiu Yasseru Arafatu pasirašė Oslo taikos susitarimus, kurie buvo pirmas žingsnis sprendžiant Izraelio ir Palestinos konfliktą. Šie susitarimai nustatė Palestinos autonomijos kūrimą Vakarų Krante ir Gazos Ruože bei abipusį pripažinimą tarp Izraelio ir PLO. 1994 metais Rabinas kartu su Arafatu ir Shimonu Peresu gavo Nobelio taikos premiją už jų pastangas siekti taikos.
Rabinas taip pat pasiekė taikos susitarimą su Jordanija, oficialiai užbaigiantį karo padėtį tarp šių dviejų šalių. Tačiau jo pastangos taikai regione sukėlė prieštaringas reakcijas Izraelio visuomenėje. Dešinioji politinio spektro dalis ir religiniai ekstremistai kaltino Rabiną išdavyste, nes jis buvo pasirengęs derėtis dėl teritorijų, kurias daugelis laikė žydų tautos istorinėmis ir religinėmis žemėmis.
1995 metų lapkričio 4 dieną Rabinas buvo nužudytas Tel Avive, dalyvaudamas taikos palaikymo mitinge. Jį nušovė Yigal Amir, žydų ekstremistas, kuris teigė, kad Rabinas išdavė Izraelį. Rabino mirtis tapo tragišku įspėjimu apie tai, kaip politinė ir religinė neapykanta gali tapti smurto šaltiniu. Jo laidotuvėse dalyvavo daugybė pasaulio lyderių, o jo netektis sukrėtė ne tik Izraelį, bet ir tarptautinę bendruomenę.
Yitzhakas Rabinas išlieka istorine figūra, simbolizuojančia viltį taikai ir kompromisui regione, kuriame konfliktai tęsiasi dešimtmečiais. Jo gyvenimas ir pastangos siekti taikos yra įkvepiantis pavyzdys, kad net sudėtingiausi konfliktai gali būti sprendžiami dialogo ir drąsos keliu. Rabino palikimas gyvas ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje, kaip priminimas, jog taika reikalauja ne tik diplomatinio talento, bet ir moralinės drąsos.