Charlesas Darvinas, garsus evoliucijos teorijos kūrėjas, dažnai yra klaidingai suvokiamas kaip griežtas ateistas, tačiau jo požiūris į religiją ir dieviškumą buvo kur kas sudėtingesnis. Nors Darwinas savo darbuose daugiausia dėmesio skyrė natūraliosios atrankos mechanizmams ir biologinei įvairovei, jis neslėpė nuostabos dėl visatos tvarkos ir sudėtingumo.
Viename iš savo laiškų Darwinas rašė: „Sunku patikėti, kad toks didingas ir nuostabus visatos planas galėjo atsirasti atsitiktinai.“ Ši mintis parodo, kad net ir būdamas mokslininku, kuris siekė paaiškinti pasaulio reiškinius natūraliais procesais, jis jautė tam tikrą pagarbą ir nuostabą dėl visatos harmonijos. Ši frazė dažnai buvo interpretuojama kaip užuomina apie dieviškumo egzistavimą arba bent jau atvirumą tokiai galimybei.
Darwinas gyvenimo pradžioje buvo religinis žmogus, netgi planavo tapti dvasininku. Tačiau bėgant laikui, ypač po asmeninių tragedijų, tokių kaip jo mylimos dukters Anės mirtis, jis tapo skeptiškesnis dėl tradicinių religinių dogmų. Vis dėlto jis niekada netvirtino, kad Dievo egzistencija yra neįmanoma. Viename iš savo laiškų jis rašė: „Mano protas svyruoja tarp teizmo ir agnosticizmo.“
Darwinas jautė, kad jo teorija apie natūraliąją atranką nėra nesuderinama su religija. Jis teigė, jog jei Dievas egzistuoja, natūraliosios atrankos mechanizmai galėtų būti suvokiami kaip priemonė, per kurią dieviškoji valia pasireiškia pasaulyje. Šis požiūris rodo, kad Darwinas nesiekė atmesti Dievo idėjos, o greičiau siekė suprasti, kaip gamtos dėsniai gali derėti su dieviška tvarka.
Jo evoliucijos teorija, kuri iš pradžių sulaukė didelio religinių institucijų pasipriešinimo, iškėlė klausimų apie žmogaus kilmę ir vietą pasaulyje. Darwinas savo knygoje „Rūšių kilmė“ nepateikė aiškaus teiginio apie Dievo egzistavimą, tačiau jis pripažino, kad gamtos sudėtingumas ir grožis gali kelti klausimų apie aukštesnės jėgos buvimą.
Darwinas netgi buvo pastebėjęs, kad religija ir mokslas gali egzistuoti kartu, jei žmogus suvokia, jog šios dvi sritys nagrinėja skirtingus klausimus. Mokslas siekia paaiškinti, kaip veikia pasaulis, o religija – kodėl pasaulis egzistuoja. Viename iš savo laiškų jis rašė: „Nėra nieko neįmanomo tame, kad aukščiausioji būtybė galėtų sukurti pasaulį per natūralias priežastis.“
Darwino santykis su religija ir dieviškumu išlieka vienas iš įdomiausių istorinių pavyzdžių, kaip mokslas ir tikėjimas gali egzistuoti viename žmogaus gyvenime. Nors jis skeptiškai vertino tradicinius religinius mokymus, jo žodžiai apie visatos planą ir harmoniją rodo pagarbą didingai paslapčiai, kurią žmogus dar tik pradeda suprasti. Darwinas paliko atvirą klausimą, kuris iki šiol skatina diskusijas tarp mokslo ir religijos atstovų – ar gamtos dėsniai ir visatos sudėtingumas gali būti tik atsitiktinumų rezultatas, ar vis dėlto tai atspindi aukštesnįjį planą?