Yra frazė, kuri liko man galvoje nuo tada, kai pirmą kartą ją išgirdau. Popiežius Pranciškus yra pasakęs: „Viltis – tai ne optimizmas, o drąsa žengti pirmyn, net kai viskas atrodo prarasta.“ Jis tai kalbėjo ne konferencijoje apie sėkmę, ne kalėdiniame sveikinime su fanfaromis. Jis tai pasakė 2013-ųjų gruodį, pirmųjų savo popiežiavimo metų pabaigoje, kai pasaulis vis dar bandė atsigauti po krizės, o daugybė žmonių – ne tik finansiškai, bet ir morališkai – jautėsi išsekę, palūžę.
Šie žodžiai iš pradžių gali atrodyti paprasti, bet jie perkirto mane lyg tylus varpo dūžis. Viltis – tai ne tikėjimas, kad viskas bus gerai. Ne šypsena per jėgą. Ne feisbuko citata. Pranciškus kalba apie viltį kaip apie kažką, kas gimsta tamsoje. Ne iš to, kad viskas klostosi gražiai, bet iš to, kad viduje dar rusena kažkas, kas neleidžia sustoti.
Gal ir tu esi buvęs tokiame taške – kai nežinai, kaip toliau. Kai išeina mylimas žmogus. Kai netenki darbo, jauti gėdą, baimę, tuštumą. Kai meldiesi, bet Dievas tyli. Kai atrodo, kad viskas, kas buvo pastatyta, griūva. Pranciškus nesako „viskas bus gerai“ – jis sako „ženk“. Net kai nieko nematai prieky. Net kai širdy siaučia uraganas. Nes viltis – tai ne jausmas. Tai veiksmas.
Pranciškus dažnai kalba apie tamsą – bet ne kaip apie priešą, o kaip apie vietą, kur gimsta šviesa. Jis sako, kad tikras tikėjimas neužgimsta patogiuose, šiltuose sekmadienio rytmečiuose, o verda ten, kur žmonės verkia, ten, kur durys užsidaro, kur net Dievo kartais nesigirdi. Ir būtent tada, sako jis, viltis tampa drąsa. Ne iliuzija, ne išsiblaškymas, o tylus, atkaklus žingsnis į priekį.
Man atrodo, kad mums labai trūksta tokios vilties. Mes dažnai maišome ją su optimizmu – lyg viskas turi būti gerai, nes mes to norime. Bet viltis dažnai sako: gal ir nebus gerai. Gal dar ilgai bus sunku. Bet tu vis tiek ne vienas. Tu vis tiek gali eiti. Nors ir lėtai. Nors ir su drebėjimu.
Ir tai, ko moko Pranciškus, tinka ne tik tikintiesiems. Tai žmogiška. Tai paprasta. Viltis – tai pasikėlęs nuo žemės žmogus. Tai paskambinęs draugas, kai tau blogai. Tai mažas gerumas sau ar kitam, net kai pačiam viskas kliba.
Pranciškaus žodžiai nėra tam, kad pasidėtume juos kaip gražią citatą. Jie kviečia gyventi kitaip. Eiti net tada, kai nėra jėgų. Ne iš naivumo. Iš tikėjimo. Kad šviesa grįžta. Net jei labai lėtai.