Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, plačiau žinoma kaip Vilniaus Bernardinų bažnyčia, stovi Vilniaus senamiestyje, kairiajame Vilnios krante šalia Sereikiškių parko, tradiciškai vadintu Bernardinų sodu. Ji priklauso vienuoliams bernardinams. Mišios laikomos lietuvių, lotynų ir anglų kalbomis.
Su Šv. Onos bažnyčia ir vienuolyno pastatais sudaro reikšmingiausią Lietuvoje gotikos stiliaus pastatų ansamblį. Bažnyčios gotikinės dalies architektu laikomas Mykolas Enkingeris.
Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis
Pirmoji nedidelė medinė bažnyčia sudegė 1475 m. Netrukus pradėta statyti mūrinė bažnyčia nebuvo baigta, nes 1500 m. nusėdo pamatas, sienose atsirado plyšiai, griuvo skliautai. Viską teko nugriauti išskyrus zakristiją bei presbiteriją.
Bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo karų ir gaisrų. Po 1564 m. gaisro sumūryti šias dienas pasiekę krištoliniai ir tinkliniai skliautai. Priešais buvusį gotikinį portalą pristatytas priangis, atsirado sienų puošyba.
Didžiausias gotikos kulto pastatas Lietuvoje. Halės ilgis – 42,2 m, plotis – 24,0 m. Centrinė nava yra dvigubai platesnė už šoninės. Centrinės navos tęsinys – žemesnė ir trumpesnė (20,2 m ilgio ir 13,0 m pločio) presbiterija, atskirta smailia arka ir užbaigta trisiene apside.
Šiaurinėje pusėje prie bažnyčios šliejasi vienuolynas. Jis pastatytas kaip ir bažnyčia – XVI a. pr. Daug kartų rekonstruotas. Iki 1746 m. vienuolyne būta hipokaustinės šildymo sistemos. Panašios sistemos buvo Trakų salos pilyje, Vilniaus aukštutinėje pilyje, Kauno rotušėje.