Viktoras E. Franklis, austrų neurologas, psichiatras ir egzistencinės analizės (logoterapijos) kūrėjas, nagrinėjo žmogaus egzistencijos prasmės klausimus ir gilinosi į religijos vaidmenį žmogaus gyvenime. Viena jo centrinių idėjų yra vadinamasis „nesąmoningas religingumas“, kuris byloja apie gilią dvasinę dimensiją, glūdinčią žmogaus būtyje, net jei ji nėra sąmoningai pripažįstama.
Franklio teigimu, religingumas nebūtinai reiškia formalią religiją ar dalyvavimą ritualuose. Jis religingumą suprato plačiai – kaip giluminį žmogaus santykį su prasmės paieška, aukštesne tikrove ir transcendencija. Franklis rašė: „Žmogus iš esmės yra orientuotas į kažką, kas yra didesnė ir aukštesnė už jį patį – į prasmę, kurią jis turi atrasti ir įgyvendinti.“
Franklis pabrėžė, kad dvasinė dimensija egzistuoja net ir tuomet, kai žmogus nėra sąmoningai religingas. Pasak jo, kiekviename žmoguje slypi dvasinė prigimtis, net jei ji nėra artikuliuota teologiniais ar religiniais terminais. Šią dvasinę dimensiją jis vadino „nesąmoningu religingumu“. Franklis teigė, kad tai yra žmogaus egzistencijos pagrindas ir šaltinis, kuris skatina siekti prasmės, vertybių ir tiesos.
Logoterapijoje Franklis dažnai susidūrė su žmonėmis, kurie nejautė jokio sąmoningo ryšio su religija, tačiau jų vidinės krizės ir prasmės paieškos liudijo apie gilų dvasinį alkį. Jis rašė: „Netgi tada, kai žmogus teigia, kad jis netiki Dievu, jis vis dar gali būti vedamas gilaus troškimo – ieškoti prasmės, kuri iš esmės yra dvasinio pobūdžio.“
Franklis išskyrė žmogaus egzistencijos dimensijas – somatinę (kūno), psichologinę (proto) ir dvasinę. Dvasinė dimensija, pasak Franklio, yra unikali, nes būtent joje žmogus sugeba atsispirti vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, įveikti kančią ir siekti prasmės net nepalankiausiomis aplinkybėmis.
Jo garsiausias kūrinys, „Žmogus ieško prasmės“, pagrįstas asmenine patirtimi nacių koncentracijos stovyklose, iliustruoja, kaip net beviltiškose situacijose žmogus gali rasti prasmę ir dvasinę stiprybę. Franklis pastebėjo, kad tie, kurie išliko, dažnai turėjo gilų vidinį tikėjimą – ne visada formalų ar religinį, bet tikėjimą aukštesniu gyvenimo tikslu.
Religingumo sąmoningumas arba nesąmoningumas, pasak Franklio, nėra svarbiausias. Svarbiausia – žmogaus siekis peržengti save, atrasti ryšį su prasmę suteikiančia tikrove, kuri gali būti suvokiama kaip Dievas, gėris, tiesa ar kažkas kita, kas viršija asmeninį interesą.
Krikščioniškoje tradicijoje panaši idėja randama šv. Pauliaus laiškuose, kur sakoma: „Kai pagonys, neturėdami įstatymo, daro pagal įstatymą, jie patys sau yra įstatymas“ (Rom 2, 14). Tai rodo, kad moralinė, dvasinė dimensija gali būti įgimta ir veikti net be sąmoningo religijos pripažinimo.
Franklio „nesąmoningo religingumo“ idėja yra svarbi ir šiandien, nes ji plečia religijos sampratą, įtraukdama ne tik tradicines praktikas, bet ir visus dvasinius ieškojimus. Tai primena, kad žmogus, net ir atmesdamas religiją, gali būti vedamas dvasinio troškimo, kuris slypi kiekvieno viduje. Ši mintis skatina gerbti skirtingus būdus, kuriais žmonės siekia prasmės ir transcendencijos.