Evangelijoje pagal Joną (Jn 8,1–11) randama pasakojimo vieta, kurioje Jėzus, susidūręs su svetimavimu kaltinama moterimi ir piktų žvilgsnių apsuptais Rašto aiškintojais, pasilenkia ir ima rašyti žemėje. Visas epizodas laikomas vienu paslaptingiausių Naujojo Testamento momentų, mat evangelistas nenurodo, ką Jėzus rašė. Bažnyčios Tėvai ir vėlesni teologai dažnai svarstė, kad tai galėjo būti nuoroda į kaltintojų slapčiausias nuodėmes arba, simboliškai, į Dievo įsakymų prigimtį, kuri pranoksta vien teisinį formalumą. Kai kas siūlo meninę interpretaciją, jog Jėzus rašė atleidimo žodžius arba tiesiog suteikė laiko susimąstyti tiems, kurie veržėsi smerkti.
Jėzus neieškojo patogaus atsakymo, kaip išsisukti nuo spąstų, kuriuos jam bandė paspęsti fariziejai. Jis, būdamas Meilės įsikūnijimas, atsakė tyliai, kukliai, per veiksmą, kuris suteikė galimybę kiekvienam apsižvalgyti savyje. Taip jis skleidė gerumą, nepasidavė panikai ar kaltintojų veržlumui. Giliai tikima, kad rašymas dulkėse kūrė dvasinę erdvę, kurioje kiekvienas galėjo suklusti, išgirsti sąžinės balsą, suvokti, kad jų griežti žodžiai gali neturėti užtektinai meilės.
Šis pasilenkimas dvelkia dieviškąja atjauta. Galbūt evangelistas norėjo pabrėžti Kristaus nuolankumą – ne tik likti aukštai virš nusidėjusių, bet ir nusilenkti. Tai prasmingas ženklas: Viešpats nesibaimina nusidėjėlių, nesmerkia jų žmogiško trapumo, bet tyliai pasilenkia prie jų su gailestingumu. Atleidimo malonė čia sužiba taip ryškiai, kad moters kaltintojai ima skirtis lyg šešėliai, o galiausiai išsisklaido. Jėzus neliepia jai pasilikti nuodėmės kelyje – priešingai, duoda laisvę keistis sakydamas: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“
Kartu ši scena kalba apie asmeninį susitikimą su Dievo meile. Jėzaus gestas rodo, kad tiktai nuoširdus santykis su tuo, kas dieviška, išgelbsti mus nuo beviltiškų kaltinimų ir sunkumų. Jei ieškome, ką daryti, kai aplinka pilna prieštarų, šis evangelinis paveikslas primena: meilė pasilenkia, meilė kantri, meilė rašo žodžius, kurie gali ne iškart būti matomi ar suprantami, tačiau galiausiai gali sušildyti žmogaus širdį ir pakeisti jo ateitį.
Menininkai neretai vaizduoja Jėzų, palinkusį prie žemės, tarsi prie sugniuždytų sielų. Kai kas meiliai sako, kad tai vienintelis kartas Raštuose, kai pats Dievo Sūnus rašo. Parašyti ant smėlio – reiškia, kad žinia neapibrėžta, tarsi trumpalaikė, bet iš tiesų ji kalba apie Dievo švelnumą, nevertingą žmogaus pasididžiavimą, galimybę kiekvienam priimti gailestingumą. Tai kalba apie nepaprastą galią keisti gyvenimus per atleidimą. Atlaidumas tampa neginčijamu tikrovės pamatu, mat kitoks nebūtų tikros meilės kelias.
Todėl frazė „Viešpats pasilenkė ir pradėjo rašyti ant smėlio meilės žodžius“ kviečia prisiminti, kad kiekvienas, susidūręs su savo ar kito nuodėme, turi vilties. Bet kuris akmuo, jau buvo pakeltas, gali būti padėtas žemėn, o vietoj grasinimų galima pasirinkti atleidimą. Ši trumpa akimirka Evangelijoje įspėja, kad prieš teisdami kitą, turime pažvelgti į savo širdį. Ir svarbiausia – nuolankiai pasilenkti prieš tą, kuris vienintelis turi galią rašyti gerumą mūsų trapioje kasdienybėje. Meilės žodžiai gali būti trapūs lyg raštas smėlyje, bet jeigu jie ateina iš Kristaus, jie atgimsta vėl ir vėl, visuomet pasiruošę perkeisti žmogų.