Vienatvė vienuoliui nėra nelaimė. Tai ne likimas, o pasirinkimas. Ne pasekmė, o kelias. Vienišumas – kai niekas tavęs nelaukia, kai niekas tavęs nekviečia. O vienatvė – kai tu lauki. Kai tu pats tampi laukiančiu ir kviečiančiu. Kai eini į tylą ne tam, kad pasislėptum, bet kad taptum laisvas visiems.
Kristus kryžiuje – vienišas? Gal. Bet Jo vienatvė – ne užsidarymas. Tai plačiai atvertos rankos, kuriomis Jis apkabina visą pasaulį. Eucharistijoje – Jis vėl vienas. Bet ta vienatvė – ne tuštuma, o pilnatvė, nes kiekvienas gali prie Jo prieiti, ir Jis nieko neatstumia. Vienuolis per skaistybės įžadą pasirenka tokią vienatvę: ne sterilumą, bet visuotinumą. Ne abstinenciją, o atvirumą kiekvienam.
Tai didžiulis paradoksas: vienatvė, kurios tikslas – meilė. Tu atsisakai vieno, kad būtum visiems. Atsisakai „mano“, kad būtų „mūsų“. Ir tai nėra pabėgimas nuo pasaulio. Tai įsišaknijimas pasaulyje taip giliai, kad tau nebereikia jo laikyti už rankovės. Tiesiog esi jame kaip druska, kaip raugas, kaip malda, kuri tyliai laiko viską kartu.
Vienuolis nėra vienišas. Jis gyvena su Kristumi – o su Kristumi gyvenant, niekada nesi visiškai vienas. Jo vienatvė yra visuotinės bendrystės ženklas, liudijimas, kad yra meilė, kuri renkasi būti šalia ne per nuosavybę, o per dovaną. Ir tai labai stipru šiais laikais, kai visi trokšta ryšio, bet retai kas ryžtasi būti vienas dėl kitų.
Vienuolio vienatvė – tai ne skylė širdyje, o langas, per kurį šviesa gali patekti ir į kitų vienišumą. Ir galbūt todėl vienuolis yra vienas, kad niekas neturėtų būti paliktas vienišas.