Verkiantis Jėzus – dažnai taip vadinama skulptūra ar kitokia Kristaus atvaizdo forma, kurios akyse žmonės pastebi skaidriai vilnijančias ašaras. Šis reiškinys neretai sutinkamas krikščioniškose bendruomenėse, kur plačiai diskutuojama apie jo kilmę, prasmę bei galimą antgamtinę prigimtį. Toks atvaizdas gali būti medinis, marmurinis ar net gipsinis, tačiau esminis dėmesio taškas yra tariamas ašarojimas, kuris tikintiesiems simbolizuoja Jėzaus užuojautą, skausmą ir nuolatinį ryšį su kenčiančia žmonija. Nors daugelis žiūrovų išgyvena šią „Verkiančio Jėzaus“ patirtį kaip sakralinę mistiką, kiti kelia argumentus, jog toks ašarų pasirodymas gali būti sukeltas gamtos veiksnių, pavyzdžiui, drėgmės kondensacijos ar cheminės reakcijos tarp dažų ir aplinkos.
Religinėje praktikoje „Verkiančio Jėzaus“ ikonografija dažnai siejama su atgailos, vilties ir gailestingumo vertybėmis. Ypač intensyviame maldos kontekste šis ašarojimas laikomas ženklu, atliepiančiu Dievo prisilietimą prie žmonių sielų. Pastebima, kad tokių skulptūrų ar paveikslų ašarojimas dažniau minima vykstant karui, stichinėms nelaimėms ar didelėms socialinėms krizėms, todėl tikintieji interpretuoja tai kaip dievišką dalyvavimą žmonijos kančiose. Krikščionybės istorijoje ne vienas popiežius išreiškė palaikymą tikinčiųjų viltims, kadangi toks reiškinys skatina bendruomeniškumą, maldą ir asmeninį dvasingumą. Štai popiežius Pijus XII savo laikais buvo pasakęs: „Net paprastas vandens lašas gali pakeisti tikinčiojo širdį, jei jį priimame kaip užuojautos išraišką.“
Vis dėlto mokslinė perspektyva neretai kelia abejones dėl antgamtinio tokio reiškinio pobūdžio. Tyrėjai aiškina, kad skulptūros medžiaga gali sugerti drėgmę iš aplinkos, o temperatūros svyravimai ar net mikroskopinės skylutės, per kurias prasiskverbia skysčiai, sukuria iliuziją, tarsi figūra verktų. Kai kuriais atvejais atlikus laboratorines analizes nustatyta, kad „ašaros“ yra aliejiniai skysčiai ar net kraujo pėdsakai, atsiradę dėl žmogaus įsikišimo – apgalvoto ar ne. Nepaisant tokių analizių, dalis religingų žmonių tvirtina, jog ši mokslinė interpretacija neužgožia dieviškojo ženklo, nes Dievui nereikia paisyti gamtos dėsnių, kad išreikštų savąją valią. Tai sukelia dviprasmiškas diskusijas, kuriose racionalus paaiškinimas susikerta su giluminio tikėjimo nuostatomis.
Istorinių šaltinių duomenimis, jau viduramžiais būta liudijimų apie „Verkiančio Jėzaus“ reiškinius. Metraštininkai, paminėdami karų ar marų periodus, dažnai pasakojo apie stebuklingus atvaizdus, iš kurių akis esą byrėjusios ašaros – tai buvo suvokiama kaip aiškus dangiškasis ženklas, kviečiantis susitelkti, melstis ar grįžti prie dorovės principų. Yra pasakojimų, kad kai kurios bažnyčios tapdavo piligrimystės centrais, o tikintieji vykdavo iš tolimiausių vietovių vildamiesi išvysti nepaprastą slėpinį. Kunigas Mykolas Bartkus, aprašydamas tokius atvejus, yra rašęs: „Kai žmogus regi, kaip Kristaus atvaizdas rauda, negali likti abejingas jo kančiai. Galbūt net ne tiek svarbu, ar tai fiziškai paaiškinama, svarbu, kad širdyje gimsta troškimas keistis.“
Šiandien daugelis šiuolaikinių mąstytojų akcentuoja psichologinę „Verkiančio Jėzaus“ galią. Menotyrininkai pabrėžia tokių atvaizdų estetinį patrauklumą: išraiškingos Jėzaus akys, švelni veido modeliuotė, dramatiškai nulenkta galva sudaro itin paveikų vizualinį ansamblį, galintį sukelti gilų emocinį sukrėtimą. Toks estetinės formos ir dvasingumo susiliejimas ypač būdingas barokinei tradicijai, tačiau aptinkamas ir naujesnėse skulptūrose. Neretai tokie vaizdiniai eksponuojami religinėse procesijose, kurių metu tikintieji pasineria į emocinę kontempliaciją bei maldą, solidarizuojasi vieni su kitais ir taip sustiprina socialinį ryšį.
Žvilgsnį į šią temą meta ir politiniai lyderiai, pripažįstantys, kad tokiuose įvykiuose atsiskleidžia visuomenės nuotaikos. Prezidentas Nelsonas Mandela yra pabrėžęs religinių simbolių svarbą bendruomenių telkime: „Esama metaforų ir atvaizdų, kurie sujudina žmonių sielas labiau nei įstatymai ar paraginimai. Jei verkiantis skulptūros veidas padeda mums susivienyti, galime laikyti tai bendruomenės išdavimu, o ne apgaulinga iliuzija.“ Šie žodžiai išryškina, kad „Verkiančio Jėzaus“ fenomenas nėra tik tikėjimo ar mokslo objekto priešprieša, bet ir socialinis reiškinys, kuris veikia žmonių psichologinį bei kultūrinį kontekstą.
„Verkiančio Jėzaus“ skulptūra – tai universalus humanistinis simbolis, atspindintis tiek dvasinius, tiek mokslinius bei sociologinius klausimus. Tikinčiųjų bendruomenėms jis dažnai teikia paguodą ir pripildo jų maldą išskirtinės emocinės dimensijos, o skeptikams leidžia kalbėti apie natūralias priežastis ar net tikslingą mistifikaciją. Vis dėlto, kad ir kaip būtų, šis reiškinys atkreipia dėmesį į glaudų ryšį tarp žmogaus vidinio pasaulio, tikėjimo praktikų ir meno galią turinčių objektų, kurie peržengia kultūrines, istorines ir net konfesines ribas. Taip kiekvienas individas gali atrasti savąjį santykį su paslaptimi, skatinančia mąstyti, viltis ir tikėti net tuomet, kai protas reikalauja griežto patvirtinimo.