Kristaus Kančios sekmadienis, dažniau vadinamas Verbų sekmadieniu, yra reikšminga krikščionių liturginio kalendoriaus šventė, švenčiama sekmadienį prieš Velykas. Ši diena pažymi Jėzaus triumfališką įžengimą į Jeruzalę, kai jis buvo pasitiktas minios žmonių, mojuojančių palmių šakomis ir šaukiant: „Hosana, Dovydo Sūnui!“. Tai yra viena iš didžiojo savaitgalio švenčių, žyminti Kristaus kelionę link kryžiaus, jo kančią ir mirtį.
Verbų sekmadienis prasideda Didžiąją savaitę – paskutinę Gavėnios savaitę, kuri veda į svarbiausią krikščionybės įvykį – Jėzaus prisikėlimą Velykų dieną. Šis sekmadienis yra ypatingas tuo, kad jis ne tik simbolizuoja džiaugsmingą Kristaus pasitikimą, bet ir jo neišvengiamą kančią bei mirtį ant kryžiaus, kurią jis sutiko nuolankiai, vykdydamas Dievo valią. Tai tarsi kontrastas tarp džiaugsmingo šlovinimo ir artėjančios kančios.
Verbų šventimas krikščionių bendruomenėse tradiciškai siejamas su procesijomis ir šakų palaiminimu. Šios šakos simbolizuoja minios palmių šakas, kuriomis jie klojo kelią Jėzui, kai jis įjojo į miestą ant asiliuko. Tačiau Lietuvoje ir kitose šiaurės Europos šalyse palmių šakas pakeitė vietinės gamtos augalai, dažniausiai tai kadagių ar kitų žaliuojančių šakelių puokštės, kurios yra vadinamos verbomis. Verbų šakos bažnyčioje yra palaiminamos, o žmonės jas parsineša į namus, kur jos tampa namų apsaugos ir laiminimo simboliu.
Verbų sekmadienio Evangelija perskaito pasakojimą apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės, pasitikę Jėzų, šaukė „Hosana!“ – žodį, kuris reiškia „išgelbėk mus“. Jie tikėjosi, kad Jėzus bus tas Mesijas, kuris juos išlaisvins iš romėnų valdžios. Visgi Jėzus atėjo ne kaip pasaulietinis karalius, bet kaip nuolankus tarnas, kuris atiduos savo gyvybę už pasaulio išgelbėjimą. Šios dienos pamaldose perskaitoma ir Kančios istorija, primenanti tikintiesiems apie Jėzaus kančią, išdavystę, teismą, nukryžiavimą ir mirtį.
Lietuvoje Verbų sekmadienis taip pat susijęs su senomis liaudies tradicijomis. Žmonės gamina verbas iš įvairių augalų, tokių kaip kadagiai, žilvyčiai, beržo šakelės, žolynai ir gėlės. Verbos yra ne tik simbolinis objektas, bet ir svarbi tautos paveldo dalis, kurioje slypi senosios tradicijos ir amatai. Tikėta, kad verbos turi apsauginę galią – jų šakelės buvo dedamos po šventinimo į namus, tvartus ar lauko laukus, tikintis apsaugos nuo blogų jėgų, ligų ar nelaimių. Taip pat egzistuoja paprotys „mušti“ verbomis artimuosius, tariant: „Ne aš plaku, verba plaka, už savaitės Velykos!“, siekiant suteikti sėkmę ir sveikatą.
Verbų sekmadienio šventimas turi ir gilesnę dvasinę reikšmę. Tai yra priminimas, kad tikroji šlovė ateina per nuolankumą ir pasiaukojimą. Jėzaus įžengimas į Jeruzalę simbolizuoja jo sąmoningą pasirinkimą eiti kryžiaus keliu ir savo kančia atnešti žmonijai išgelbėjimą. Šis sekmadienis taip pat kviečia tikinčiuosius apmąstyti savo santykį su Dievu ir pasiruošti Didžiosios savaitės įvykiams, ypač Jėzaus kančios ir prisikėlimo paslaptims.
Šv. Mišiose Verbų sekmadienį skaitomos kelios Biblijos ištraukos, o viena iš svarbiausių yra Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę:
Mato evangelija 21:8-9
„Labai daug žmonių klojo ant kelio savo drabužius, o kiti kirto šakeles nuo medžių ir barstė ant kelio. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: ‘Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!’“
Taip pat šią dieną dažnai skaitomas pasakojimas apie Jėzaus kančią:
Mato evangelija 26:14–27:66
„Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: ‘Ką man duosite, jei jį jums išduosiu?’ Tie pasiūlė jam trisdešimt sidabrinių.“
Citatos atspindi džiaugsmą dėl Jėzaus atėjimo ir tuo pačiu jo artėjančią kančią bei mirtį. Verbų sekmadienis kviečia tikinčiuosius švęsti ne tik Jėzaus triumfą, bet ir apmąstyti jo auką dėl žmonijos išgelbėjimo.