Lietuvių kalboje frazė „Velnias tave neša“ dažnai vartojama kaip spontaniška reakcija, kai žmogus nenori, kad kitas kažkur eitų ar darytų kažką pavojingo. Ji išreiškia susirūpinimą, pyktį ar net bejėgiškumą sulaikyti kitą nuo, jo manymu, kvailo poelgio. Bet ar kada nors susimąstėme, ką iš tiesų reiškia šis posakis? Ar jis tik emocinis šūksnis, ar jame slypi gilesnė prasmė, susijusi su Šventuoju Raštu ir mūsų pasaulėžiūra?
Biblijoje velnias vaizduojamas ne tik kaip blogio simbolis, bet ir kaip tas, kuris klaidina žmones, vedžioja juos pavojingais keliais, vilioja į pražūtį. Apaštalas Petras įspėja:
“Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias slankioja aplinkui lyg riaumojantis liūtas, ieškodamas, ką praryti” (1 Pt 5,8).
Šis įspėjimas parodo, kad velnias nėra tiesiog mitologinis personažas, o aktyvi jėga, siekianti atitraukti žmones nuo teisingo kelio. Tad kai lietuvių kalboje sakoma „Velnias tave neša“, tai gali būti tam tikra nuojauta, kad žmogus eina pavojingu, galbūt net dvasine prasme žalingu keliu.
Tautosaka taip pat atskleidžia, kad velnias dažnai buvo siejamas su judėjimu – jis nešdavo žmones per pelkes, miškus, klaidindavo keliautojus ar net nunešdavo juos į nežinią. Viena legenda pasakoja apie žmogų, kuris ėjo per mišką ir staiga pajuto, kad jį kažkas tempia į tamsą. Jis išsigando, bet sušuko:
– Viešpatie, gelbėk mane!
Vos tik ištaręs šiuos žodžius, jis krito ant žemės ir pamatė, kad buvo prie pat skardžio krašto. Tai dar kartą parodo, kad žmogų gali „nešti“ ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme – netinkami pasirinkimai gali nuvesti į pavojų.
Kristus aiškiai perspėja apie tokius klystkelius:
“Plačiai atverti vartai ir erdvus kelias, vedantis į pražūtį, ir daug kas juo eina” (Mt 7,13).
Posakis „Velnias tave neša“ gali būti suvokiamas kaip instinktyvus noras sulaikyti artimą žmogų nuo žingsnio į neaiškią, galbūt pražūtingą situaciją. Dažniausiai jis ištariamas tėvų ar vyresnių žmonių, kurie baiminasi dėl jaunų, nepatyrusių vaikų ar anūkų sprendimų. Tačiau krikščionybėje raginama ne pasiduoti baimei, o pasitikėti Dievo vedimu:
“Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas, ko man bijoti?” (Ps 27,1).
Tad ką daryti, kai norisi sulaikyti kitą nuo blogo kelio? Vietoj emocinio šūksnio „Velnias tave neša“ galima sakyti:
– Tegu Dievas saugo tave!
Arba:
– Pagalvok, ar šis kelias tikrai veda į gėrį?
Taip vietoj prietaringo įspėjimo žmogui suteikiama galimybė pačiam pagalvoti apie savo sprendimus ir rinktis teisingai.
Tikėjimas moko, kad mūsų kelionę lemia ne atsitiktinumas ar likimas, bet mūsų pačių pasirinkimai ir Dievo malonė. Todėl, kai kitą kartą norėsime sakyti „Velnias tave neša“, galbūt verta pasvarstyti – ar geriau melstis už žmogų, kad jis rastų išmintingą sprendimą, o ne pasiduoti baimei?
“Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk į savo supratimą. Visuose savo keliuose Jį pripažink, ir Jis ištiesins tavo takus” (Pat 3,5-6).