Yra sena teologinė įžvalga: velnias ne tik nebijantis Šventojo Rašto, bet puikiai jį išmanantis. Evangelijose randame epizodą, kai velnias gundo Jėzų dykumoje – ir daro tai pasitelkdamas Biblijos citatas. „Jei tu Dievo Sūnus, meskis žemyn, – juk parašyta: ‘Jis lieps savo angelams tave saugoti’“ (Lk 4,10). Tai ne paprastas išbandymas, tai bandymas pasitelkti Dievo žodį prieš patį Dievą.
Tai parodo, kad tiesa, ištraukus ją iš konteksto ar naudojant su bloga intencija, gali tapti klasta. Velnias cituoja, bet ne garbina. Jis pažįsta Raštą, bet nemyli Tiesos. Tai svarbus perspėjimas visiems, kurie Bibliją mato kaip magišką raktą ar instrumentą prieš kitus, o ne kaip gyvą Žodį, kuris kviečia keistis.
Iškreipta teologija – tai ne klaidos, o klastotės. Tai ne paprastas nesusipratimas, o sąmoningas nukreipimas. Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo tokių, kurie Evangeliją pavertė ideologija, kurie Dievo vardu siekė valdžios, pinigų, kontrolės. Tokie atvejai žaloja ne tik bendruomenę, bet ir pačią Tiesą, kuri turėtų būti gyvybės, o ne baimės šaltinis.
Kai tiesa paverčiama įrankiu – ji nebe tarnauja meilei. Net velnias, kalbėdamas teologiniais terminais, gali atrodyti įtikinamai, bet jo žodžiai neveda į Dievą. Šventasis Jonas rašė: „Ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo.“ (1 Jn 4,1). Tai reiškia – ne kiekvienas, kuris kalba apie Dievą, atspindi Dievo Dvasią.
Šiandien, kai informacijos srautas milžiniškas, dvasinė klasta įgauna naujas formas: pseudo-pranašai, Biblijos citatų manipuliacijos, ištraukos, naudojamos kovoti, smerkti ar kontroliuoti. Tiesa be meilės tampa ginklu. O velnias mėgsta naudotis ginklais.
Evangelinis pavyzdys rodo, kaip Jėzus atpažįsta klastą: Jis atsako ne tik citata, bet dvasia. „Negundyk Viešpaties, savo Dievo“ – tai daugiau nei sakinys. Tai laikysena. Tiesos ir klusnumo laikysena. Kai atpažįstame, kad Dievo žodis nėra apie manipuliaciją, bet apie save dovanojančią meilę, tik tada jis tampa išlaisvinantis.
Velnias, skaitantis Bibliją, išlieka amžinas priminimas: net tiesa gali būti iškreipta, jei širdis nesąžininga. Todėl Raštas turi būti ne tik skaitomas, bet ir gyventas. Ne tik cituojamas, bet ir įkūnijamas. Tik tada jis atspindi ne velnią, o Kristų.