„Kai kurie pragarai neturi ugnies – tik gražią gamtą ir tylą, kurios niekas negirdi.“
Yra tokia sena vienuolių išmintis: velnias kančią paslepia gražiausioje vietoje. Ne dykumoje, ne pelkėje, o ten, kur saulė leidžiasi virš kalnų, kur gieda paukščiai ir kvepia žemė po lietaus. Tokią vietą žmogus apeina nesusimąstydamas – nes išorė nežada nieko blogo. Bet būtent čia slypi pavojingiausias blogio būdas – prievarta, kurios neįtari, nes ją dengia grožis.
Saulė virš CECOT
2023 metais Salvadoro Respublika pasauliui pristatė naują megaprojaktą: CECOT – Centro de Confinamiento del Terrorismo. Kalėjimas dykumoje, talpinantis iki 40 000 kalinių, dauguma jų – gaujų nariai, kai kurie – tik įtariamieji, dar be bylos ar nuosprendžio.
Atrodo: viskas logiška – nusikaltimas, bausmė, tvarka. Tačiau šis kalėjimas buvo pastatytas vidury žydinčios gamtos – tarp žalumynų, šiltų kalvų, tropinės saulės ir ramybės. Ten, kur galėtum įsikurti dvasinės rekolekcijos centrą, jie pastatė absoliučios tylos mašiną.
Kalėjime – be langų, be lauko, be kontakto su artimaisiais, be knygų, be darbo, be vilties. Vien tik betonas ir spygliuotos tvoros. Kaliniai guli ant plikų grindų, šimtai jų suspausti vienoje patalpoje, be teisės kalbėtis ar net pažvelgti į sargybinį. Tatuiruotė – nusikaltimas. Susiraukęs veidas – pavojus. Žvilgsnis – bausmė.
Ir visa tai vyksta… rojaus fone.
Kančia, kurią dengia gamta
Tai labai tikslus simbolis, atspindintis gilesnę dvasinę realybę. Šėtonas niekada nekuria bjauraus pragarėlio su raudonais demonais ir ugnimi. Jo mėgstamiausia vieta – tai, kas atrodo švaru, saugu ir išoriškai gražu. Jis įsikuria žvilgsniuose, kurių neįtari. Sprendimuose, kuriuos visuomenė vadina „tvarka“. Ir ypač – sistemoje, kuri naikina žmogų ne šūviais, o tylomis.
CECOT kalėjimas tampa šiuolaikine metafora prarastos sąžinės. Kai sistema pamiršta, kad nusikaltėlis – vis dar žmogus. Kad bausmė neturi naikinti orumo. Kad atskyrimas nuo visuomenės – neturi reikšti atskyrimo nuo Dievo.
Šimtai, o gal tūkstančiai vyrų CECOT’e meldžiasi ne garsiai – jie meldžiasi mintimis, nes nėra kameros, kuri girdėtų mintį. Kai kurių malda – iš skausmo. Kai kurių – iš atgailos. Kai kurių – iš beprotybės ribos, kai žmogus praranda savo vardą, bet kažkur sieloje vis dar šaukiasi šviesos.
Mums nereikia pateisinti jų nusikaltimų. Bet reikia nepamiršti jų žmogaus prigimties. Nes jei mes nebegirdime kenčiančių – tai ne jie pralaimėjo. Pralaimėjome mes.
Velnias slepiasi ne triukšme, o ramybėje
Ir todėl turim sau priminti: kai vieta atrodo graži, bet joje tyliai žlunga žmogus – tai ne Dievo ramybė. Tai gerai paslėpta pragaro zona.
Melskis už tuos, kurių vardų nežinai. Už tuos, kurie guli ant grindų po tropine saule, bet nemato jos šviesos. Už tuos, kurių gyvenimus dengia betonas, o ne dangus.
Nes kur daugiau juos prisimins, jei ne ten, kur meldžiamasi?
Tai, kad blogis slepiasi gražiose vietose, nėra nauja. Biblijoje jau nuo pat pradžių jis neateina kaip pabaisa. Prisiminkime:
Pradžios knygoje gyvatė ateina ne urzgdama, o šnabždėdama. Ir kur ji atsiranda? Ne uolose ar pelkėje. Ji stovi vidury Edeno sodo – pačios gražiausios vietos žemėje. Ji neklaus: „Nori būti blogas?“ Ji klausia: „O tu tikrai žinai, kas yra tiesa?“ Ir nuo ten – žmogus krenta. Bet ne į tamsą. Iš pradžių – į iliuziją, kad jis viską gali.
Dar vėliau, kai Jėzus gundomas dykumoje, velnias jam sako:
„Pažvelk – tau priklausys visi šitie pasaulio grožiai, jeigu tik man nusilenksi.“
Gražiausios karalystės. Bokštai. Miestai. Kultūra. Grožis kaip pretekstas. Kaip priedanga.
Per visą istoriją – gražiausiose vietose vyko žiauriausi dalykai:
- Vokietijoje, šalia gražių miškų ir ežerų, stovėjo Aušvico krosnys.
- Prancūzų revoliucijos metu Paryžiaus aikštės buvo pilnos laisvės šūkių… ir krentančių galvų.
- Ir šiandien – Salvadoro CECOT, apsuptas tropinių kalvų ir saulės, tyliai naikina žmones.
Toks yra šėtono būdas: ne bauginti, o įtikinti. Ne rėkti, o ramiai įkalbėti. Kai viskas atrodo gražu – žiūrėk giliau. Galbūt ten kažkas negerai.
🙏 Maldelė už kenčiančius tyloje
Viešpatie,
Tu, kuris girdi mintį dar jai nepaskambėjus,
Išgirsk tuos, kurie negali kalbėti.Tu, kuris matai veidą net kai jis paslėptas,
Pažink tuos, kurie nebeturi vardo.Tegul Tavo šviesa prasiskverbia per betoną.
Tegul Tavo malonė pasiekia tą, kuris galvoja, kad niekam nereikalingas.Ir tegul pasaulis neišmoksta užmerkti akių prieš tylą.
Amen.