Dievas Priapas (gr. Πρίαπος, lot. Priapus) yra įdomus ir išskirtinis senovės graikų ir romėnų mitologijos dievybės atvejis. Jis buvo vaisingumo dievas, ypač siejamas su vyriška potencija, sodininkyste ir žemės ūkio gausa. Priapas dažniausiai vaizduojamas kaip vyras su neproporcingai dideliu erektuotu lytiniu organu, simbolizuojančiu jo ryškų ryšį su vaisingumu ir seksualine galia.
Priapas buvo laikomas vaisingumo dievu, o jo kilmė siejama su keliais skirtingais mitais, kuriuose jo tėvais minimi:
- Afroditė, meilės ir grožio deivė, kaip jo motina.
- Dionisas, vyno ir ekstazės dievas, kaip jo tėvas.
Kituose mituose tėvais laikomi:
- Zeusas arba Hermis, kaip tėvai,
- Afroditė kaip motina.
Priapo gimimo mitai dažnai yra susiję su nelaimingu atsitikimu. Kai jis gimė, Afroditė jį laikė deformuotu dėl neproporcingai didelio falo ir stengėsi jį paslėpti. Priapas buvo ištremtas iš Olimpo ir išsiųstas į žemę, kur gyveno tarp kaimo žmonių ir tapo vietiniu vaisingumo globėju. Kai kuriose versijose sakoma, kad Hera, pavydėdama Afroditės grožio ir santykių su Dzeusu, prakeikė Priapą, todėl jis gimė deformuotas.
Priapas buvo tiesiogiai susijęs su vaisingumu ir vyriška potencija. Jo pagrindinis simbolis – didžiulis lytinis organas, kuris tapo jo pagrindine atpažinimo žyme. Priapas dažnai buvo garbinamas kaip kaimo ir sodų globėjas, kuriam aukodavo už gerą derlių, vaisingumą ir gyvulių gausą. Jis buvo kaimo dievas, kurio statulos stovėjo soduose, laukuose ir vynuogynuose, o jo „saugotojo“ funkcija buvo ginti turtą nuo vagių. Jo statulos, dažnai su dideliu faliniu simboliu, kartais turėjo grėsmingą paskirtį – išgąsdinti vagis arba užtikrinti sodų derlingumą.
Priapas labiausiai garsėjo dėl savo nepaprasto seksualumo. Jo milžiniškas lytinis organas buvo ne tik vaisingumo simbolis, bet ir grėsmė. Mituose jis dažnai buvo apibūdinamas kaip geidulingas ir visada pasirengęs seksualiniams aktams. Jo neišsipildžiusi seksualinė energija ir juokingos seksualinės situacijos tapo Romos literatūroje dažna satyros ir humoro tema.
Romos literatūroje yra išlikusių „Priapėjos“ (lot. „Priapeia“) eilėraščių rinkinių, kuriuose šis dievas vaizduojamas kaip gana komiška ir erotinė figūra. Šiuose eilėraščiuose Priapas dažnai grasina baudomis, dažniausiai seksualinėmis, už tai, kad kas nors pažeidė jo globojamas sodo ribas. Tai buvo humoristiniai ir erotiniai kūriniai, kurie atspindėjo romėnų kultūros požiūrį į seksą ir vaisingumą.
Viename iš „Priapėjos“ eilėraščių Priapas grasina vagims:
Jei kas nors pažeis šio sodo ribas, priimkite mano įspėjimą – aš jį nubausiu! O bausmė bus ši: aš jį įsmeigsiu per užpakalį savo falu, kurio dydis ir grėsmingumas yra gerai žinomi visiems šio miesto gyventojams.
Priapas buvo toks dievas, kuris nebuvo vertinamas taip rimtai, kaip kiti Olimpo dievai. Jis buvo labiau humoro ir satyros objektas, bet jo simbolika – vaisingumas ir vyriška potencija – buvo svarbi senovės graikų ir romėnų kaimo kultūrai.
Priapas buvo garbinamas kaimo vietovėse, soduose ir laukuose. Jo statulos stovėjo soduose, o žmonės jam aukodavo už gerą derlių ir vaisingumą. Romėnų kultūroje Priapas dažnai buvo siejamas su erotika ir vaisingumo simboliais, o jo dievybės įvaizdis dažnai turėjo komiškų elementų.
Jo kultas niekada nebuvo plačiai paplitęs kaip kitų dievų, tačiau jis buvo gerbiamas dėl savo ryšio su sodininkyste, vaisingumu ir kaimo darbais.
Priapas buvo vaisingumo, seksualinės galios ir sodininkystės globėjas. Jo ryškiausias simbolis buvo didžiulis falas, kuris buvo ne tik vaisingumo, bet ir seksualinio grėsmingumo bei humoro simbolis. Nors jis niekada netapo svarbiausiu dievu graikų ar romėnų panteonuose, jo įvaizdis dažnai pasirodydavo humoristinėse ir erotinėse literatūrinėse formose.
“Priapėja” (lot. Priapeia) – tai eilėraščių rinkinys, skirtas dievui Priapui. Šie eilėraščiai dažnai buvo humoristiniai, erotiniai ir, kartais, gana vulgarūs, atspindintys romėnų požiūrį į seksą ir vaisingumą. Čia pateikiamas vienas iš Priapėjos eilėraščių ir jo citata.
Eilėraštis Priapėja:
Vienas iš gerai žinomų eilėraščių, kuris atskleidžia Priapo sodo „saugotojo“ funkciją:
Lopinėlis šis nedidelis, bet man labai brangus, Jį apjuosė nedidelė siena. Čia aš, Priapas, sodo saugotojas, statau. Tad jei koks vagis bandys vagiliaut ar griauti, Jis netrukus pajus mano griežtą falą, Kuris per užpakalį pervers jam sielą, kad daugiau jis nedrįstų vagiliaut mano sode!
Šiame eilėraštyje dievas Priapas grėsmingai įspėja potencialius vagis, kad jis pats juos nubaustų seksualiniu aktu. Tai dažnas motyvas “Priapėjos” rinkinyje, kuriame dievas vaizduojamas kaip ne tik vaisingumo globėjas, bet ir sodų gynėjas.
Kitas fragmentas iš Priapėjos, kur dievas Priapas kalba apie savo falą ir jo bausmę:
Jei drįsi, tu, praeivi, čia imti ką nors iš mano sodo, Mano falas per tavo užpakalį praeis kaip dieviškoji bausmė. Nesišaipyk, nes bausmė neišvengiama.
“Priapėja“ buvo dažnai vulgarūs ir komiški eilėraščiai, kuriuose Priapas grasindavo seksualinėmis bausmėmis visiems, kurie drįstų trukdyti ar vogti iš jo sodų. Dauguma eilėraščių turėjo humoro ir satyros elementų, tačiau Priapo figūra taip pat buvo susijusi su vaisingumu, todėl jo ryšys su gamta ir sodais buvo reikšmingas.
Priapo maldos ir epigramos:
„Priapea“ 1
Štai mano falas – saugantis mano sodą,
Kviečiu nevagius, o štai vagims – grėsmė,
Kas artinsis, tas man pajus jėgą:
Vaikus darysiu prievartaujant aš tave!
Priapea“ 3
Jūs, lankytojai šito sodo,
Žvelkite į mano ženklą!
Aš esu dievas – Priapas,
Kuriam derlių ir meilę paveda!
Priapo vaisingumo šlovinimas:
„O Priape, vaisingumo karaliau,
Tegul tavo galia kyla į dangų.
Duok vaisių mano laukams,
Tegu sodai mano klesti be galo.“
Erotinės giesmės:
„Tu, kuris soduose saugai gėrybes,
Tu, kurio džiaugsmas niekada neišblės,
Priapai, vaisingumo dieve,
Aš atnešu tau auką – duoną ir vyną,
Kad tavo jėga niekada nesumažėtų.“
Priapea IX:
Kodėl mano slapčiausia dalis be drabužių, tu klausi?
Pamąstyk taip: joks dievas neslepia savo ginklo.
Pasaulio valdovas, turintis žaibą,
laiko jį atvirai; tridentas, dengtas drabužiu,
nepriklauso jūrų dievui. Marsas neslepia
kardo, kuris yra jo jėgos šaltinis. Ištikima Atėnė
neslepia savo ieties. Ar gėda
Apolonui nešiotis auksines strėles? Ar įprasta Dianai
slėpti savo strėles? Ar Heraklis
slepia savo kuoką? Sparnuotasis dievas
neslepia savo lazdelės po tunika. Kas
matė Bakchą uždengiant savo ilgą lazdą?
Kas matė Kupidoną slepiant savo deglą?
Todėl nekaltink manęs, kad mano falas
visada atidengtas. Be šio ginklo aš būčiau
beginklis – ir taip pat išdarkytas.
Priapėja XXXV:
Aš tave prievartausiu, vagie, už pirmą nusikaltimą.
Antrą kartą – tai eis į burną.
Bet jei įvykdysi trečią vagystę,
tavo užpakalis pajus mano kerštą –
ir tada vėl burna
Carmina Priapea 2:
„Aš rašiau šiuos eilėraščius žaismingai,
Su tavimi kaip liudininku, Priape,
Vertus sodo, bet ne knygos.
Nerašiau per daug stropiai,
Ir nekviečiau Mūzų į šią ne mergelių vietą,
Kaip poetai įpratę daryti.
Nes būčiau buvęs kvailas ir bejausmis,
Jei būčiau drįsęs atvesti skaistas seseris,
Pierijos chorą, prie Priapo falo.
Todėl, ką užrašiau tavo šventovės sienose
Laisvalaikiu, prašau, priimk maloniai.“