Ugnis krikščioniškoje tradicijoje yra stichija, ženklas. Simbolis, kuris liečia pačią Dievo ir žmogaus santykio šerdį. Ugnis gali deginti, bet gali ir apvalyti. Ji gali sunaikinti, bet ir sušildyti. Ji – pavojinga, bet būtina. Todėl ir Biblijoje, ir Bažnyčios mokyme ugnis pasirodo kaip viena iš giliausių dvasinių metaforų.
Ugnis kaip Šventosios Dvasios ženklas
Sekminių dieną, kai Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių, Evangelija nekalba apie ramų vėjelį ar švelnų balsą. Ji kalba apie ugnį. „Pasirodė tartum ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų“ (Apd 2,3). Tai ne šiaip vaizdinys. Tai esminis momentas: Dvasia, kaip ugnis, apvalo, įžiebia, persmelkia. Ji nepalieka ramybės – ji perkeičia.
Ugnis yra viena iš „gyvų“ Šventosios Dvasios simbolių. Ji simbolizuoja veikimą, kuris neleidžia sustingti, kuris verčia atsiverti, degti, gyventi kitaip. Ne veltui Jėzus sako: „Aš atėjau uždegti žemėje ugnį“ (Lk 12,49).
Meilės ugnis
Maldoje ugnis įgyja dar vieną veidą – meilės. KBK 2671 kalba apie maldą į Šventąją Dvasią kaip apie šauksmą iš širdies gelmių. Tai ne šaltas žinojimas, bet degantis troškimas. Vienuolynų tradicijoje tylioji kontempliacija apibūdinama kaip „meilės ugnis, deganti be dūmų“ (KBK 2717). Ji liepsnoja ne išorėje, bet žmogaus viduje.
Ugnis čia tampa buvimo su Dievu ženklu. Ne trumpu įkarščiu, o nuolatiniu liepsnojimu, kuris apšviečia visą gyvenimą. KBK 2785 rašo, kad toks Dievo artumas pripildo širdį šilumos, švelnumo ir gyvos vilties.
Išskaistinanti ugnis
Ta pati ugnis, kuri simbolizuoja Dvasios veikimą, tampa ir skaistinimo ženklu. KBK 1031 kalba apie skaistyklą – būklę, kur siela apvaloma nuo visko, kas trukdo visiškai susivienyti su Dievu. Tai nėra keršto vieta. Tai išlaisvinimo ugnis. Ji degina ne tam, kad sunaikintų, bet kad išlaisvintų iš nešvarumų. Kaip auksas, kuris valomas liepsnoje, kad švytėtų be priemaišų.
Amžinoji ugnis
Vis dėlto Biblijoje ir Tradicijoje minima ir kita ugnis – amžinoji. Tai vaizdinys, kuriuo nusakoma galutinė atskirtis nuo Dievo. „Eikite šalin nuo manęs į amžinąją ugnį“ – sako Kristus (plg. Mt 25,41). KBK 1034–1035 aiškina, kad ši ugnis yra ne fizinė, o dvasinė realybė: būklė, kurioje žmogus sąmoningai pasirenka atsiskyrimą nuo Kūrėjo. Tai nėra Dievo kerštas. Tai laisvės pasekmė – pasirinkimas gyventi be meilės, be tiesos, be šviesos.
Ugnis liturgijoje ir simbolikoje
Liturgijoje ugnis taip pat turi vietą. Žvakės, Velykų ugnies pašventinimas, smilkalai, altoriaus žiburiai – visa tai yra regimi ženklai neregimo gyvenimo. Žmogus, būdamas kūniškas, pažįsta dieviškuosius dalykus per medžiagą. Todėl ugnis Bažnyčios liturgijoje kalba – apie Dievą, apie šviesą, apie budėjimą ir artumą.
Ugnis krikščioniškoje tikrovėje yra gyva. Ji moko, perkeičia, skaistina ir įkvepia. Tai Dievo buvimas, kuris niekada nelieka šaltas.