Gabija – lietuvių mitologijoje garbinama kaip ugnies deivė, viena svarbiausių namų ir židinio globėjų. Ugnis senovės lietuviams buvo gyvybės ir namų šilumos simbolis, todėl Gabijos, ugnies deivės, kultas buvo itin reikšmingas tiek kasdienėje buityje, tiek religinėje praktikoje. Gabijos vardas gerai žinomas visoje Lietuvos teritorijoje, ir jis yra plačiai paliudytas tautosakoje, dainose bei maldose.
Gabija buvo laikoma ugnies globėja, sauganti ugnį nuo išsiveržimo ir užtikrinanti jos saugumą namuose. Senovėje, kai ugnis buvo pagrindinis šilumos ir maisto ruošimo šaltinis, žmonės suvokė jos dvasią kaip šventą ir galinčią nešti tiek palaimą, tiek pavojų. Todėl Gabijai buvo skiriama ypatinga pagarba ir maldos, kurios padėdavo išsaugoti ugnies kontrolę ir apsaugoti nuo gaisro pavojaus. Jonas Lasickis mini maldelę, kurioje žmonės kreipdavosi į Gabiją, prašydami, kad ji „nekibirkščiuotų ir neškeltų pavojaus“: Gabie deuaite pokielki garu nuleiski kirbixtu. Šis prašymas atspindi tikėjimą, kad ugnis gali tapti pavojinga, jei netinkamai ją pagerbsi.
Gabijos vardas ir garbinimas taip pat rodo jos ryšį su namų židiniu. Židinys buvo centrinis senovės lietuvių šeimos gyvenimo taškas – vieta, kurioje buvo ruošiami valgiai, šildomi namai ir susirenkama maldoms. Gabija globodavo šį šventą šeimos kampą, o jos garbinimas užtikrino, kad ugnis namuose visada būtų palanki ir apsaugotų šeimą nuo nelaimių. Be to, Gabija buvo siejama su namų tvarka, ramybe ir saugumu. Manoma, kad deivė rūpinosi ne tik ugnimi, bet ir visais, kas buvo susiję su namų gerove.
Kiti Gabijos vardai, tokie kaip Gabėta, Ugnija, Ugninė, Peleno deivė, Pelengabija, Matergabija ir Gabjauja, rodo, kad ši deivė turėjo įvairių formų ir funkcijų, susijusių su skirtingomis ugnies apraiškomis ir jos vaidmenimis žmonių gyvenime. Pavyzdžiui, Peleno deivė arba Pelengabija gali atspindėti ugnies galutinę fazę, kai ji tampa pelenais, tačiau net ir tada Gabija toliau globoja ją, užtikrindama tvarką ir ramybę. Pelenai taip pat turėjo simbolinę reikšmę – jie buvo naudojami apeigose ir kartais laikomi apsauginiais nuo blogų jėgų.
Gabija, kaip ugnies deivė, turėjo svarbią vietą ir religiniuose ritualuose. Ugnies užkūrimas ir užgesinimas buvo svarbios apeigos, kurios turėjo būti atliekamos su pagarba ir tam tikrais ritualais. Buvo manoma, kad ugnis turi būti tinkamai „prižiūrima“ – ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Ugnis negalėjo būti užgesinta blogu žodžiu ar skubotai, nes tai galėjo užtraukti Gabijos nepasitenkinimą. Šios taisyklės rodo, kokia didelė buvo ugnies svarba senovės lietuvių pasaulėžiūroje.
Gabija buvo ne tik ugnies deivė, bet ir globėja, sauganti namus nuo pavojų ir užtikrinanti, kad ugnis tarnautų žmogui, o ne kenktų jam. Jos garbinimas buvo giliai įsišaknijęs kasdieniniame gyvenime, ir ji buvo šaukiama, kad apsaugotų nuo gaisro ir palaikytų namų šilumą bei gerovę. Gabijos kultas atspindi pagarbą gamtos jėgoms ir žmogaus pastangas išlaikyti pusiausvyrą tarp šventos ugnies ir jos pavojų.