Tyrumas suprantamas kaip vidinis žmogaus švarumas, intencijų aiškumas, troškimų kryptis į tai, kas gera, tikra, Dievui artima. Tačiau tyrumas negyvena vakuume. Jam reikia sargo. To sargo vardas – drovumas.
Drovumas nėra baimė. Tai ne slėpimasis iš gėdos. Tai brandus atsargumas. Jis saugo ne todėl, kad bijo, bet todėl, kad brangina. Kaip branginamas daiktas laikomas dėžutėje, nešiojamas šalia kūno, slėpiamas nuo svetimų rankų, taip ir tai, kas intymu žmoguje, turi būti pridengta. Ne iš gėdos, o iš pagarbos.
Drovumas kyla iš supratimo, kad žmogaus kūnas ir vidus nėra daiktas, kurį galima bet kada rodyti, vertinti ar naudoti. Jis – Dievo atspindys, šventovė, kuriai reikia erdvės, tylos ir ribų. Drovus žmogus ne slopina save, bet saugo – nuo paviršutiniškų žvilgsnių, nuo išorės triukšmo, nuo norų, kurie nori valdyti. Drovumas padeda išlaikyti vidinį pasaulį skaidrų, nes jis moko, kada ir kam verta atsiverti.
Tyrimui reikia drovumo, nes tyrumas yra ne tik būklė, bet ir kova. Kova su geismu, su išsiblaškymu, su savęs išdalijimu ne ten, kur reikia. Drovumas čia tampa tarsi filtras – saugantis akis, elgesį, net laikyseną. Ne iš įtampos, o iš laisvės gyventi oriai.
Drovumas reikalauja kantrybės. Jis nepuola aiškintis, negriebia dėmesio. Jis lūkuriuoja, stebi, renkasi. Tokia tyla – tai ne atsitraukimas, bet giliausias artumas, kai žmogus ne ištuštėja, o prisipildo. Kai jis pasilieka savimi, nes nebijo būti nepastebėtas.
Tyras žmogus nebūtinai neklysta. Bet jis žino, kas trapu. Ir drovumas yra viena iš jo rankų, kuri saugo sielą nuo grubumo, nuo skubėjimo, nuo žvilgsnio, kuris mato tik paviršių.