Fraze „malda yra tyla“ reiškia, kad tikroji malda, ypač kontempliatyvioji malda, vyksta ne per žodžius ar išorines išraiškas, o per vidinį tylos susikaupimą, kuriame žmogus pasineria į Dievo buvimą. Tai reiškia, kad maldoje ne tiek svarbu žodžiai ar samprotavimai, kiek vidinis tylus buvimas su Dievu, atsidavimas ir klausymasis, ką Jis nori pasakyti širdžiai.
Pagrindinės šios minties prasmės:
- Tyla kaip dvasinio susikaupimo erdvė:
- Tyla kontempliatyvioje maldoje yra erdvė susikaupimui, kurioje žmogus gali visiškai susitelkti į Dievo buvimą. Per tylą žmogus leidžia atsiskleisti Dievo veikimui savo širdyje, išsilaisvindamas iš pašalinių minčių ir kasdienybės triukšmo.
- Malda kaip „nebylioji meilė“:
- Kontempliatyvioji malda vadinama „nebyliąja meile“, nes tai yra dvasinė patirtis, kuri peržengia žodžius ir sąvokas. Šiame maldos būde žodžiai nebėra svarbiausi – svarbiausia tampa vidinis susitikimas su Dievu, kur širdis myli Dievą tyliai, be žodžių. Tai yra gilesnė maldos forma, kurioje Dievas ir žmogus susitinka tyloje, per abipusę meilę ir buvimą.
- Tyla kaip būsimojo pasaulio simbolis:
- Tyla čia vadinama „būsimojo pasaulio simboliu“, nes kontempliatyvioje maldoje žmogus patiria ramybę ir dievišką tylą, kuri laukia būsimoje amžinybėje. Tyla simbolizuoja Dievo buvimą ir amžinąją vienybę su Juo, kurioje nėra vietos kasdienio gyvenimo triukšmui ir išsiblaškymui.
- Dievo Žodžio priėmimas tyloje:
- Dievo Žodis – Jėzus Kristus – tyloje kalba žmogaus širdžiai. Kontempliatyvioje maldoje, kai žmogus yra tylus ir susikaupęs, Dievas gali tiesiogiai kalbėti į širdį. Tai yra malda, kurioje Dievas kalba, o žmogus tyliai klauso ir priima Jo valią.
- Dalijimasis Jėzaus malda per Šventąją Dvasią:
- Šventoji Dvasia leidžia tikinčiajam dalyvauti Jėzaus maldoje, kuri yra visiškas atsidavimas Dievui Tėvui. Kontempliatyvioji malda nėra tik asmeninis veiksmas – ji yra susivienijimas su Jėzaus malda ir Jo santykiu su Dievu, o Šventoji Dvasia padeda žmogui priartėti prie šios vienybės.
„Malda yra tyla“ reiškia, kad tikroji malda kyla iš širdies gilumos, kurioje žmogus tyliai bendrauja su Dievu. Žodžiai čia nėra būtini – svarbiausia yra atsidavimas ir buvimas Dievo akivaizdoje. Per šią tylą žmogus gali išgirsti Dievo balsą, o Dievas – žmogaus širdies šauksmą. Tai yra gilios, intymios vienybės ir meilės momentas, kai žmogus atsiveria Dievo buvimui ir priima Jo valią.