Tu pakvieski – aš neužtruksiu atskubėt.
Tik pašauki – ir mano siela atsilieps.
Tik pažvelki – ir mano akys ims regėt
Tavo veidą net pro užuolaidas nakties.
Mano Dievas – Tu,
širdžiai duodantis vilties,
Nes, mano Dieve,
Tu prisikėlei iš mirties.
O, mano Dieve,
Tau – mano deganti širdis,
Aš prašau Tavęs – ateik ją pasiimt.
Pabučiuoki mano skruostus ugnimi,
Savo Dvasią apgyvendinki many –
Noriu džiaugtis,
noriu krykštaut dėl Tavęs,
Noriu skelbti Tave,
kol gyvenimas užges.
Giesmėje „Tu pakvieski“ iš Romo Liachavičiaus kūrybos išreiškiamas nuoširdus troškimas būti arčiau Dievo ir reaguoti į Jo kvietimus. Iš karto atsakoma į Dievo pašaukimą, pabrėžiant dvasinį jautrumą ir norą pažinti Jo veidą net nakties tamsybėje. Dievas vaizduojamas kaip vilties šaltinis, atnešantis gyvenimą ir džiaugsmą per savo prisikėlimą. Širdis, kupina aistros, prašo Dievo ateiti ir apgyvendinti Jo Dvasią, kad suteiktų džiaugsmo ir entuziazmo. Giesmė skatina šlovinti Dievą, skelbti Jo didybę ir pasidalyti džiaugsmu per visą gyvenimą. Tai išreiškia intymų ir asmeninį santykį su Kūrėju, trokštant nuolatinio Jo buvimo ir veikimo.