Aleliuja! Aleliuja! Aleliuja! Aleliuja!
Tu matei tikėjimą tų,
Kurie atnešė Tau ligonį.
Išklausei jų prašymą,
Atleidai ir išgydei.
Tu ženklą davei
Tiems, kurie netiki Tavimi.
Tu išgydei tą, kuris buvo bejėgis.
Jėzau, atverk mūsų lūpas šlovinti Tave,
Atverk mūsų širdis Dievo artume.
Tu, Dieve, sukūrei mus, ir Sūnaus auka
dovanojai
išgelbėjimą amžių amžiams.
Tavo malonė per amžius!
Giesmėje „Aleliuja!“ iš Onės Abrutytės kūrybos švenčiama Jėzaus galia ir malonė, išreiškianti šlovinimą ir dėkingumą už išgydymą ir atleidimą. Pabrėžiama tikinčiųjų tikėjimas, atnešęs ligonį pas Jėzų, kuris ne tik išklauso prašymus, bet ir suteikia ženklą tiems, kurie abejoja. Giesmė kviečia atverti lūpas šlovinimui ir širdis Dievo artumui, pripažįstant Dievo kūrimą ir Sūnaus auką, kuri teikia išgelbėjimą amžių amžiams. Tai skatina dvasinį atsidavimą ir troškimą gyventi malonėje, kuri tęsiasi per visą amžinybę, šlovinant Dievą už Jo gailestingumą ir meilę.