Fatimos apsireiškimai, įvykę 1917 m. Portugalijoje, yra vieni įtakingiausių Mergelės Marijos apsireiškimų katalikų tikėjime, o jų šerdis – trys paslaptys, perteiktos trims piemenukams: Liucijai Santos, Jacintai ir Pranciškui Marto. Šios paslaptys, atskleistos per liepos 13 d. regėjimą, laikomos pranašiškomis vizijomis, atspindinčiomis dvasinius, istorinius ir eschatologinius aspektus. Pirmoji paslaptis vaizduoja pragaro siaubą, antroji ragina pašvęsti Rusiją Marijos Nekaltajai Širdžiai, o trečioji, ilgai laikyta paslaptyje, kalba apie Bažnyčios persekiojimą.
Pirmoji paslaptis: Pragaro vizija
Pirmoji paslaptis, atskleista 1917 m. liepos 13 d., buvo bauginanti pragaro vizija. Liucija savo memuaruose aprašė, kaip Mergelė Marija parodė vaikams didžiulį ugnies vandenyną po žeme, kuriame demonai ir pasmerktos sielos kankinosi liepsnose. Regėjime buvo matomi baisūs padarai, o sielos šaukė iš skausmo ir nevilties. Marija paaiškino, kad tai vieta, kur patenka nusidėjėliai, kurie miršta be atgailos, ir pabrėžė maldos bei atgailos svarbą, kad sielos būtų išgelbėtos.
Ši vizija atspindi katalikų mokymą apie pragarą kaip nuodėmės pasekmę ir Dievo teisingumą. 1917 m. Europa buvo įsukta į Pirmąjį pasaulinį karą, o moralinių ir dvasinių krizių kontekste pragaro vaizdinys veikė kaip įspėjimas apie nuodėmės sunkumą. Teologai pabrėžia, kad vizija nėra skirta gąsdinti, bet raginti atsivertimui. Marijos žodžiai, kad „daug sielų patenka į pragarą, nes niekas už jas nesimeldžia“, įkvėpė tikinčiuosius melstis Rožinį ir aukotis už nusidėjėlių atsivertimą.
Pirmoji paslaptis giliai paveikė Liuciją, Jacintą ir Pranciškų, kurie pradėjo intensyviai melstis ir aukotis, net atsisakydami maisto ar vandens. Tikintieji šią paslaptį priėmė kaip raginimą gyventi šventai ir padėti kitiems išvengti amžinos kančios. Ji sustiprino Rožinio maldos praktiką, ypač Fatimos kontekste.
Antroji paslaptis: Rusijos pašventinimas ir komunizmo grėsmė
Antrojoje paslaptyje Marija kalbėjo apie karo pabaigą (Pirmasis pasaulinis karas), bet įspėjo, kad, jei žmonija neatsivers, kils dar baisesnis karas. Ji paprašė pašvęsti Rusiją jos Nekaltajai Širdžiai ir praktikuoti Pirmųjų šeštadienių pamaldumą, skirtą atgailai. Marija perspėjo, kad, jei šie prašymai nebus įvykdyti, Rusija „paskleis savo klaidas po pasaulį“, sukeldama karus ir Bažnyčios persekiojimą. Ji pažadėjo, kad, tinkamai pašventinus Rusiją, ateis taikos laikotarpis.
1917 m. Rusijoje įvyko Bolševikų revoliucija, todėl antroji paslaptis dažnai siejama su komunizmo plėtra. Teologai šią paslaptį interpretuoja kaip Dievo įspėjimą apie ideologijas, kurios atmeta tikėjimą ir sėja chaosą. Rusijos pašventinimas, atliktas popiežiaus Pijaus XII 1942 m. ir Jono Pauliaus II 1984 m., laikomas atsakymu į Marijos prašymą. Kai kurie tikintieji šį aktą sieja su Sovietų Sąjungos žlugimu 1991 m., matydami tai kaip Marijos pažado išsipildymą.
Antroji paslaptis turėjo didžiulį poveikį XX a. katalikybei, ypač Šaltojo karo metu, kai komunizmas buvo laikomas dvasine ir politine grėsme. Ji įkvėpė milijonus melstis už taiką ir praktikuoti Pirmuosius šeštadienius. Tačiau kai kurie kritikai teigia, kad paslapties akcentas ant Rusijos kartais buvo pernelyg politizuotas, nukreipiant dėmesį nuo dvasinės žinios.
Trečioji paslaptis: Bažnyčios persekiojimas
Trečioji paslaptis, ilgai laikyta paslaptyje, buvo pilnai atskleista 2000 m. Vatikano iniciatyva. Liucija aprašė regėjimą, kuriame „baltai apsirengęs vyskupas“ (dažnai laikomas popiežiumi) eina per griuvėsių pilną miestą, lydimas kunigų, vienuolių ir tikinčiųjų. Jie kopia į kalną, kur stovi kryžius, o kareiviai nušauna popiežių ir kitus. Angelai surenka kankinių kraują, o regėjimas baigiasi taikos ir Dievo šviesos vaizdu. Marija nepaaiškino regėjimo, palikdama jį interpretacijai.
Trečioji paslaptis buvo apgaubta spekuliacijų, nes Vatikanas ją viešai atskleidė tik 2000 m., o Liucija patvirtino, kad regėjimas pilnai užrašytas. Popiežius Jonas Paulius II, išgyvenęs pasikėsinimą 1981 m. gegužės 13 d. (Fatimos šventės dieną), manė, kad regėjimas susijęs su jo kančia. Vatikanas, per kardinolą Josephą Ratzingerį (vėliau popiežių Benediktą XVI), teigė, kad paslaptis atspindi XX a. Bažnyčios persekiojimus, įskaitant komunizmo ir nacizmo represijas. Kai kurie teologai mato ją kaip platesnį krikščionių kankinystės simbolį, o kiti – kaip eschatologinį įspėjimą apie Bažnyčios išbandymus.
Trečiosios paslapties atskleidimas sukėlė prieštaringas reakcijas. Vieni tikintieji priėmė Vatikano interpretaciją, kiti manė, kad dalis paslapties liko neatskleista, įtardami, kad ji kalba apie būsimas krizes ar net Bažnyčios vidinį nuosmukį. Nepaisant to, paslaptis sustiprino tikėjimą Marijos apsauga per istorinius išbandymus.
Katalikų teologai, tokie kaip Jonas Paulius II, Fatimos paslaptis vertina kaip pranašišką Dievo įspėjimą, raginantį žmoniją atsiversti. Jie pabrėžia, kad paslaptys nėra naujas apreiškimas, bet Evangelijos priminimas, akcentuojantis maldą ir atgailą. Kai kurie šiuolaikiniai teologai atsargiai vertina spekuliacijas apie paslaptis, ragindami sutelkti dėmesį į jų dvasinę esmę.
Filosofai, tokie kaip Jeanas-Lucas Marionas, galėtų laikyti paslaptis „pertekliniu fenomenu“, kviečiančiu susidurti su transcendentiniu per vaikų regėjimus. Racionalistai, sekdami Davidu Hume’u, paslaptis aiškintų kaip psichologinį ar kultūrinį reiškinį, atspindintį karo ir revoliucijų laikotarpio baimes. Vis dėlto Saulės stebuklas ir paslapčių istorinis atitikimas (pvz., komunizmo plėtra) išlieka sunkiai paaiškinami vien mokslu.
Fatimos paslaptys sulaukė kritikos dėl jų interpretacijų politizavimo, ypač antrosios paslapties sąsajų su antikomunizmu. Kai kurie abejoja trečiosios paslapties atskleidimo pilnumu, teigdami, kad Vatikanas galėjo nuslėpti dalį turinio. Be to, masinis Fatimos populiarumas kartais užgožia dvasinę žinią, paversdamas ją sensacija. Nepaisant to, Bažnyčios tyrimai ir vaikų liudijimų nuoseklumas stiprina paslapčių autentiškumą.
Trys Fatimos paslaptys – pragaro vizija, Rusijos pašventinimas ir Bažnyčios persekiojimo regėjimas – yra Dievo gailestingumo ir įspėjimo liudijimas. Jos ragina tikinčiuosius melstis, atgailauti ir pasitikėti Marijos tarpininkavimu. Teologiškai paslaptys atspindi XX a. išbandymus ir krikščionių viltį, o filosofiškai – žmogaus ilgesį suprasti dievišką planą. Fatima ir jos paslaptys lieka galingu kvietimu atsigręžti į Dievą, įkvepiančiu milijonus piligrimų ir tikinčiųjų visame pasaulyje.