Troškimas – tai ne silpnybė. Biblijoje jis suprantamas kaip esminė žmogaus jėga, nukreipta arba į gėrį, arba į pražūtį. Žmogus yra trokštanti būtybė: jis geidžia, laukia, ilgisi, siekia. Troškimas gali vesti į šventumą arba į nuodėmę. Jis yra degantis vidinis variklis – kaip liepsna, kuriai reikia krypties.
Žmogaus troškimas Dievo
Pats giliausias troškimas, pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo, yra troškimas Dievo. Jau nuo pradžių žmogaus širdis buvo sukurta taip, kad būtų nukreipta į Kūrėją. Žmogus gali tai pamiršti, bet negali ištrinti šio ilgesio. Maldos kalba, tylos valandomis, net per klaidas, šis troškimas iškyla. „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ – tai pažadas tiems, kurie trokšta Jo labiau už viską.
Troškimas kaip gėrio ilgesys
Troškimai nėra savaime blogi. Jie yra natūrali dvasios būsena. Gėrio troškimas – noras gyventi teisingai, siekti tiesos, būti geram. Tačiau dėl nuopuolio žmogaus širdis tapo dviprasmiška: tas pats troškimas gali vesti ir prie Dievo, ir tolyn nuo Jo.
Biblijoje nuolat akcentuojama, kad širdis turi būti apsivalyta, jog galėtų teisingai trokšti. Ne viskas, ko geidžiama, yra vertinga. Todėl tikėjimo kelias reikalauja gebėjimo atpažinti, ko iš tiesų verta ilgėtis.
Troškimų kova: geismas ir pavojai
Šventasis Raštas ir Bažnyčia perspėja apie netvarkingus geismus – troškimus, kurie tampa pavergiantys. Geismas pinigams, keršto, svetimo žmogaus ar turto, kūniškas geismas – visa tai suardo vidinę laisvę.
Su šiais troškimais reikia kovoti, o ne juos puoselėti. Troškimas, kuris išsilieja be krypties, tampa aistra, naikinančia žmogų iš vidaus. Todėl santūrumas ir susivaldymas tampa ne slopinimu, o išmintingu troškimų sutvarkymu.
Dievas ir Jėzus trokšta žmogaus
Biblija kalba ne tik apie žmogaus troškimą Dievo, bet ir apie Dievo troškimą žmogaus. Tai viena giliausių Evangelijos tiesų: Dievas ilgisi žmogaus atsako. Mūsų troškimas atsako į Jo troškimą. Kristus taip pat troško – ne maisto ar garbės, bet mūsų išganymo. Eucharistijoje šis troškimas išsakomas žodžiais: „Karštai troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę“ (Lk 22,15).
Troškimas maldai, permainoms ir Karalystei
Tikintysis kviečiamas ugdyti troškimą, kuris veda į tikrą gyvenimą. Troškimas maldai, permainoms, Dievo Karalystei, Šventajai Dvasiai – tai ženklai, kad žmogaus širdis bunda. Toks troškimas yra šventas laukimas, įsišaknijęs Evangelijoje.
Net troškimas, kad Kristus sugrįžtų, yra išreikštas liturgijos maldoje: „Ateik, Viešpatie Jėzau“. Tai ne pabėgimas iš pasaulio, bet kvietimas į pilnatvę.
Troškimai veda į laimę – arba nuo jos
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Tai ne silpnumas, o prigimtinis siekis. KBK 1718 rašo: „Laimės troškimas įrašytas žmogaus širdyje“. Bet klausimas ne ar žmogus nori laimės, o kur jos ieško. Tikroji laimė nėra tai, kas trumpam patenkina, bet tai, kas veda į Dievą. „Noriu regėti Dievą“ – tai širdies šauksmas, kuris viršija visus kitus troškimus.
Troškimas Biblijoje – tai jėga, kurią reikia nukreipti. Tai tarsi upė – gali maitinti dirvą, gali ir paskandinti. Todėl tikėjimas moko ne atsisakyti troškimų, bet išmokti jų klausytis, atskirti, ko iš tiesų verta ilgėtis, ir sekti tuo ilgesiu, kuris veda į Dievą.