Jonas Damaskietis, vienas iškiliausių krikščionių teologų, paliko svarbią intelektualinę palikimą, kurio dalis – „Traktatai apie šventuosius paveikslus“. Šie darbai buvo parašyti kovojant už ikonų gerbimą Bažnyčioje tuo metu, kai jų naudojimas buvo smarkiai kritikuojamas ir netgi draudžiamas. Traktatai atskleidžia gilų Bažnyčios mokymo apie ikonas supratimą, pabrėžia jų vietą tikinčiųjų gyvenime ir teologinę prasmę.
Vienas svarbiausių Jono Damaskiečio argumentų yra grindžiamas Kristaus įsikūnijimo tiesa. Dievas, tapęs žmogumi, padarė regimą tai, kas anksčiau buvo paslėpta. Apaštalas Jonas Evangelijoje rašo: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes matėme Jo šlovę“ (Jn 1,14). Šis įsikūnijimas leido žmonėms suvokti Dievą ne tik kaip transcendentinę būtybę, bet ir kaip realų asmenį, kurį galima atvaizduoti. Jonas Damaskietis traktatuose aiškina, kad paveikslai nėra tiesiog estetinė išraiška, bet teologinė priemonė, padedanti tikintiesiems artėti prie Dievo.
Ikonų gerbimas nėra garbinimas, kaip pabrėžia Jonas. Traktatuose jis paaiškina skirtumą tarp garbinimo, kuris priklauso tik Dievui, ir pagarbinimo, kuris gali būti suteiktas ikonoms kaip šventumo simboliams. Pasak Jono, pagarbinimas nukreiptas ne į pačią medžiagą, iš kurios sukurtas paveikslas, bet į tą, kurį jis vaizduoja. Taip tikintieji per paveikslus kyla aukščiau – nuo regimų dalykų į dvasinę tikrovę. Cituojant traktatus: „Garbinimas paveikslams teikiamas ne jų pačių, bet prototipo garbei.“
Traktatai taip pat paliudija šventųjų paveikslų reikšmę kaip tikėjimo liudijimą. Jonas pabrėžia, kad šventieji paveikslai yra būdas priminti tikintiesiems apie Kristaus, Dievo Motinos ir šventųjų gyvenimus, jų dorybes ir pasiaukojimą. Jis rašo: „Paveikslai yra kaip knygos tiems, kurie negali skaityti. Per regimą vaizdą jie moko dieviškųjų tiesų.“ Šis mokymas tampa tiltu tarp tradicijos ir kasdienės tikinčiųjų patirties, stiprinant ryšį su Dievu.
Vienas iš svarbiausių traktatų aspektų yra pabrėžimas, kad ikonų naikinimas yra ne tik išpuolis prieš meno kūrinius, bet ir prieš pačią tikėjimo esmę. Jonas Damaskietis gina Bažnyčios mokymą, teigdamas, kad atvaizdai liudija Dievo veikimą pasaulyje, todėl jų naikinimas prilygsta teologinio mokymo neigimui. Jis rašo: „Tie, kurie sunaikina šventus paveikslus, iškreipia tikėjimą, nes paneigia įsikūnijimo paslaptį.“
Jonas Damaskietis kviečia įvertinti šventųjų paveikslų dvasinę vertę ne kaip medžiagišką objektą, bet kaip langą į dvasinę tikrovę. „Kai pagerbiame paveikslą, mūsų pagarba nukreipta į prototipą,“ rašo Jonas, primindamas, kad ikonų gerbimas remiasi tuo pačiu pagarbumu, kuris rodomas Šventajam Raštui ar kryžiui. Šventieji paveikslai skatina apmąstyti Dievo meilę ir Jo veikimą per įsikūnijimą, Dievo Motiną ir šventuosius, todėl tampa neatsiejama tikėjimo praktikos dalimi.
„Traktatai apie šventuosius paveikslus“ nėra tik teologinis atsakymas į ikonoklazmą, bet ir kvietimas visiems tikintiesiems giliau suprasti tikėjimo esmę. Jonas Damaskietis primena, kad dvasiniame gyvenime regimi dalykai gali padėti pakelti širdį į neregimą Dievą, o šventųjų paveikslų gerbimas yra būdas parodyti meilę Dievui ir dėkingumą Jo veikimui pasaulyje. „Tegul paveikslai primena mums Dievo darbus ir Jo meilę, kad per regimąjį artėtume prie dvasinio,“ – rašo Jonas, pabrėždamas šventųjų paveikslų reikšmę kaip tilto tarp žemiškos ir dangiškos tikrovės.
Keletą citatų iš Jono Damaskiečio „Traktatų apie šventuosius paveikslus“:
- Apie ikonų gerbimą kaip nukreipimą į prototipą: „Kai pagerbiame paveikslą, pagarba nepasilieka paveiksle kaip medžiagoje, bet kyla į jame vaizduojamą prototipą. Ikona yra tarsi langas į dieviškąją tikrovę.“
- Apie regimą ir dvasinį pasaulį: „Mes esame kūniški ir dvasiškai tobulėti galime tik per regimus dalykus. Štai kodėl šventieji paveikslai buvo duoti kaip pagalba, kad regimas atvaizdas mus vestų prie neregimo.“
- Apie ikonų teologinį pagrindą: „Dievas, kuris yra be kūno ir neaprėpiamas, tapo regimu kūne. Tad piešk Jo paveikslą ir padėk jį kaip Dievo stebuklų atminimą, kad būtų mokomi ir sustiprinami tie, kurie jo nematė.“
- Apie Kristaus įsikūnijimo svarbą ikonų gerbimui: „Jei mes garbiname kryžių, simbolį, kuris primena Kristaus auką, jei gerbiame Šventąją Eucharistiją, kurioje yra Jo Kūnas ir Kraujas, tai kodėl turėtume atsisakyti gerbti šventąjį paveikslą, kuris vaizduoja Dievą, tapusį žmogumi?“
- Apie ikonų naikinimo grėsmę tikėjimui: „Tas, kuris sunaikina šventąjį paveikslą, neigia ne tik medžiagą, bet ir pačią įsikūnijimo tiesą, nes Dievas pasirodė regimame kūne ir tapo matomas.“
- Apie šventuosius paveikslus kaip tikėjimo liudytojus: „Šventieji paveikslai yra Evangelija neraštais. Jie moko Dievo įstatymo, Jo meilės ir Jo šventųjų gyvenimo per regimąsias formas.“