Tikėjimo tiesos apie žmogaus prisikėlimą iš numirusių paaiškina krikščioniškąją viltį dėl kūno ir sielos atgimimo po mirties. Jos nurodo, kad mirtis nėra galutinė būsena, nes tiek siela, tiek kūnas dalyvaus amžinybėje.
1. Kas daroma su žmogaus kūnu po mirties?
Po mirties žmogaus kūnas yra palaidojamas.
2. Ar žmogaus kūnas niekada nebeatgis?
Šio pasaulio pabaigoje žmogaus kūnas vėl bus sujungtas su siela ir prisikels iš numirusių.
3. Kodėl žmogaus kūnas kelsis iš numirusių?
Žmogaus kūnas kelsis iš numirusių, kad kartu su siela gautų atlygį už gerus arba blogus darbus.
Šios tikėjimo tiesos apie žmogaus prisikėlimą atspindi vieną iš esminių krikščionybės doktrinų – tikėjimą į kūno prisikėlimą pasaulio pabaigoje. Nors mirtis atskiria kūną ir sielą, tai nėra amžinas atsiskyrimas. Po kūno palaidojimo, siela stovi prieš Dievo teismą, tačiau pasaulio pabaigoje, kai ateis galutinis teismas, kūnas ir siela vėl bus sujungti.
Tikima, kad žmogus prisikels ne tik dvasia, bet ir kūnu, kad gautų atlygį arba bausmę už savo žemiškus darbus. Prisikėlimas yra svarbus, nes jis parodo viso žmogaus – tiek dvasios, tiek kūno – pilnatvę amžinybėje. Tie, kurie gyveno pagal Dievo valią, bus išganyti ir patirs amžiną gyvenimą danguje, o tie, kurie pasirinko nuodėmę ir neatgailavo, bus pasmerkti.
Kūno prisikėlimas suteikia krikščionims viltį, kad mirtis nėra galutinė stotelė, bet tik perėjimas į amžinąjį gyvenimą su Dievu, kuriame tiek kūnas, tiek siela bus suvienyti ir amžinai džiaugsis arba kentės, priklausomai nuo žmogaus gyvenimo ir pasirinkimų.