Tikėjimo šaltinis yra vienas iš pagrindinių veikalų, aptariančių krikščioniškosios ortodoksijos doktrinas. Parašytas Damaskiečio Jono, šis tekstas tapo vienu iš kertinių teologinių veikalų, aiškinančių Dievo prigimtį, žmogaus pašaukimą ir tikėjimo esmę. Šaltinis remiasi Šventuoju Raštu ir bažnytine tradicija, siekdamas perteikti tikėjimo esmę aiškiai ir tiksliai.
Krikščionių tikėjimas grindžiamas pripažinimu, kad Dievas yra visko pradžia ir pabaiga. Damaskietis Jonas savo veikale pabrėžia, jog Dievo pažinimas yra ne tik protinio suvokimo, bet ir širdies nuolankumo reikalaujanti kelionė. Jis rašo: „Tik Dievo malonė gali atverti duris į Jo pažinimą, nes žmogaus protas yra ribotas, o Dievo prigimtis yra neapsakoma.“ Tokie žodžiai kviečia kiekvieną skaitytoją įsižiūrėti į Dievo paslaptingumą ir suvokti, kad tikėjimas yra didesnis už bet kokį žmogišką bandymą jį apibrėžti.
Veikale daug dėmesio skiriama Kristaus įsikūnijimui, kuris yra krikščionybės centrinė tiesa. Tikėjimo šaltinyje pabrėžiama, kad Dievas tapo žmogumi tam, kad sugrąžintų žmoniją į bendrystę su Savimi. Ši mintis grindžiama Evangelijos žodžiais: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes matėme Jo šlovę“ (Jn 1,14). Kristaus įsikūnijimas atveria kelią suvokti Dievo meilę, kuri pasireiškė per auka už žmonijos nuodėmes. Toks tikėjimas kviečia ne tik tikėti, bet ir gyventi taip, kaip gyveno Kristus, nuolat siekiant artumo su Dievu ir tarnaujant artimui.
Vienas iš svarbių klausimų, aptariamų veikale, yra žmogaus laisva valia. Damaskietis Jonas primena, kad Dievas žmogui suteikė gebėjimą pasirinkti, todėl tikėjimas yra ne priverstinis, bet laisvas apsisprendimas. Šis mokymas įkvepia suvokti tikėjimą ne kaip dogmų rinkinį, bet kaip sąmoningą gyvenimo būdą, kuris yra suderintas su Dievo valia. „Dievas niekada neprievartauja žmogaus širdies, bet kviečia ją atsiverti per meilę ir malonę“, – rašoma veikale.
Tikėjimo šaltinis neapsiriboja teologiniais klausimais, bet paliečia ir dvasinio gyvenimo praktikas. Damaskietis Jonas ragina tikinčiuosius melstis be perstojo ir siekti nuolatinio ryšio su Dievu. „Melskitės be paliovos“ (1 Tes 5,17) – ši Šventojo Rašto eilutė nuolat kartojama kaip raginimas nepasiduoti kasdieniams rūpesčiams ir ieškoti Dievo buvimo visose gyvenimo situacijose. Maldos svarba šiame veikale išryškinama kaip būdas ne tik prašyti, bet ir dėkoti, pagarbinti bei atsiverti Dievo valiai.
Šventojo Rašto ir Tradicijos dermė yra dar viena reikšminga tema, aptarta šiame veikale. Damaskietis Jonas aiškina, kad nors Šventasis Raštas yra pagrindinis tikėjimo šaltinis, tradicija yra neatsiejama nuo tikrojo Dievo pažinimo. Jis pabrėžia, kad per amžius perduodami bažnyčios mokymai ir praktikos yra kaip gyvas liudijimas apie Dievo veikimą pasaulyje. Toks požiūris skatina tikinčiuosius vertinti ne tik tai, kas užrašyta, bet ir tai, kas išgyventa per bažnyčios istoriją.
Damaskiečio Jono darbas yra kvietimas atsigręžti į tikėjimo esmę ir suvokti, kad Dievas yra kiekvieno žmogaus gyvenimo centras. „Tas, kuris tiki, matys Dievo šlovę“, – rašoma Evangelijoje pagal Joną (Jn 11,40). Šie žodžiai primena, kad tikėjimas yra ne tik asmeninis apsisprendimas, bet ir kelias į amžiną bendrystę su Dievu. Tikėjimo šaltinis kviečia skaitytoją įsigilinti į Dievo prigimtį, žmogaus pašaukimą ir gyvenimo tikslą, nuolat primindamas apie malonės ir meilės svarbą.