Dabartiniai laikai, neretai vadinami modernumo ir pažangos amžiumi, daug kur iškelia švietimą kaip aukščiausią žmogaus pasiekimą. Tačiau išlieka esminis klausimas – ar žmogaus protas ir technologinė pažanga iš tiesų išsprendžia didžiausias žmogaus egzistencijos problemas? Tiesa, žinios išplėtė žmogaus supratimą apie pasaulį, tačiau ar jos pakeitė jo prigimtį? Atsakymas lieka aiškus: žmonijos prigimtis, kaip teigiama krikščionybėje, vis dar kenčia nuo nuodėmės padarinių – nežinojimo ir moralinių silpnumų, kuriuos vien tik žmogaus pastangomis įveikti yra neįmanoma.
Nežinojimas nėra vien paprastas faktų trūkumas ar intelektualinis neišmanymas. Tai gilesnė problema, kylanti iš žmogaus polinkio nesistengti pažinti tiesos, nesuvokti savo atsakomybės ir vengti gilintis į klausimus apie savo egzistencijos prasmę. Ši žaizda žmogaus prigimtyje pasireiškia visais laikais, o jos vaisiai yra kartūs. Istorijoje matome daugybę tautų ir visuomenių, kurios, nesuvokusios savo prigimtinio ryšio su Kūrėju, grimzdo į moralinį ir dvasinį chaosą.
Dievo malonė, kaip moko krikščionybė, yra būtina žmogaus atsikėlimui iš nežinojimo ir nuodėmės pasekmių. Tikėjimo šviesa apšviečia žmogaus protą, padėdama jam suprasti ne tik savo žmogiškąją prigimtį, bet ir antgamtinį gyvenimo tikslą. Pažinimas, kylantis iš Dievo pažinimo, tampa žmogaus vedliu, kuris padeda ne tik įžvelgti pasaulio tvarką, bet ir rasti savo vietą šioje didžiulėje visatoje. Biblijoje sakoma: „Jėzus kalbėjo jiems: ‘Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą’“ (Jn 8, 12).
Tikrasis pažinimas kyla iš Dievo kaip kūrinijos Sutvėrėjo ir galutinio tikslo supratimo. Tai tampa ne tik pagrindu protiniam išsilavinimui, bet ir moraliniam bei dvasiniam žmogaus ugdymui. Jei šis tikėjimo pagrindas pamirštamas, net didžiausios intelektualinės pastangos tampa paviršutiniškos. Yra žmonių, kurie žino daugybę dalykų, yra įvaldę mokslus, tačiau, nesuvokdami savo ryšio su Dievu, lieka dvasinėje tamsoje. Tai iliustruoja žodžiai iš apaštalo Pauliaus laiško: „Jie pasiskelbė išmintingais, tačiau tapo kvaili“ (Rom 1, 22).
Dabartinės mokyklos, nepaisant visų savo pasiekimų, dažnai pamiršta religinį švietimą, kuris padeda žmogui suvokti savo tikslą ir moralinę atsakomybę. Daugelis mokyklų ugdo techninius ir teorinius įgūdžius, tačiau nepateikia atsakymų į egzistencinius klausimus. Religinis švietimas, kai jis įgyvendinamas teisingai, ne tik moko tikėjimo tiesų, bet ir pažadina žmoguje antgamtinę laikyseną, kuri leidžia jam priimti Dievo tiesą kaip gyvenimo vedlį. Šv. Paulius rašo: „Tikėjimu jūs stovite tvirtai“ (2 Kor 1, 24), pabrėždamas, kad tikėjimas suteikia jėgų žmogui nepasiduoti vidiniams ir išoriniams pavojams.
Nežinojimas tarp krikščionių kyla ne vien iš žinių stokos, bet ir iš nesugebėjimo tikėjimo tiesas priimti kaip gyvenimo šviesą. Mokymas, kuris apsiriboja tik atminties lavinimu ar intelektualiniu tiesų aiškinimu, neveda į tikrą tikėjimą. Tik tas, kuris sugeba perteikti tikėjimo žodžius per savo pačių tikėjimo aktą, gali padėti kitiems pažinti Dievo tiesą. Psalmėse sakoma: „Aš įtikėjau, todėl kalbėjau“ (Ps 115, 10).
Norint įveikti krikščionių nežinojimą, reikia tokių mokytojų ir vedlių, kurie ne tik turi žinių, bet ir patys yra įsišakniję tikėjime. Šventoji Teresė Avilietė rašė: „Dievui reikia tarnų, kurie sujungtų mokytumą su visišku žemiškų dalykų atsižadėjimu.“ Šie žodžiai išreiškia poreikį turėti žmonių, kurie yra ne tik išsilavinę, bet ir šventi, kurie galėtų įkvėpti kitus siekti gyvenimo tikslo, nustatyto Dievo.
Tikėjimas ir žinios turi eiti ranka rankon. Tik šventi ir išmintingi žmonės gali pasitarnauti tam, kad visuomenėje viešpatautų šviesa ir tiesa. Nežinojimas, kaip ir moralinė painiava, yra iššūkis, kuris reikalauja ne tik intelektualinių sprendimų, bet ir dvasinės malonės, vedančios į tikrąjį gyvenimo mokslą. Tegul Dievas teikia Bažnyčiai šventųjų ir išmintingų vedlių, kurie galėtų padėti visiems surasti tikėjimo ir gyvenimo kelią.