Martinas Lutheris: „Tik Raštas, tik tikėjimas“
Martinas Lutheris (1483–1546), Vokietijos teologas, reformacijos pradininkas, pasiūlė teologines idėjas, kurios tapo protestantizmo pagrindu. Dvi pagrindinės jo doktrinos – „Tik Raštas“ (Sola Scriptura) ir „Tik tikėjimas“ (Sola Fide) – iš esmės pakeitė Bažnyčios sampratą ir santykį su Dievo žodžiu bei išganymu. Šie principai kilo kaip atsakas į viduramžių katalikų bažnyčios praktiką, kurioje tradicijos, indulgencijos ir dvasininkų autoritetas dažnai užgoždavo asmeninį tikėjimą ir Dievo žodžio reikšmę.
„Tik Raštas“ (Sola Scriptura)
Lutheris pabrėžė, kad Šventasis Raštas yra vienintelis tikėjimo ir doktrinos šaltinis. Ši idėja kilo iš jo įsitikinimo, kad žmogus gali tiesiogiai bendrauti su Dievu per Jo žodį, be Bažnyčios tarpininkavimo ar papildomų tradicijų. Lutheris manė, kad Bažnyčia per daug pasitikėjo žmogaus sukurtais papročiais, kuriuos kėlė virš Rašto. Jis teigė, jog viskas, kas nesuderinama su Biblija, neturi būti laikoma tiesa.
Lutheris rašė: „Raštas niekada neklysta. Visos tiesos kyla iš Dievo žodžio, o ne iš žmonių prasimanymų.“ Ši nuostata reiškė, kad Bažnyčios tradicijos, dvasininkų autoritetas ar net popiežiaus sprendimai turi būti vertinami pagal jų atitikimą Raštui. Tai buvo radikali pozicija, nes ji išlaisvino tikėjimą nuo priklausomybės nuo dvasininkų ir suteikė žmogui galimybę asmeniškai studijuoti ir suprasti Bibliją.
Lutheris taip pat propagavo Biblijos vertimą į vietines kalbas, kad ji būtų prieinama visiems tikintiesiems. Jo darbas, verčiant Bibliją į vokiečių kalbą, padėjo ne tik religiniam, bet ir kultūriniam žmonių sąmonės pokyčiui, nes žmonės galėjo savarankiškai skaityti ir suprasti Dievo žodį.
„Tik tikėjimas“ (Sola Fide)
Kitas pagrindinis Lutherio principas buvo „Tik tikėjimas“. Lutheris teigė, kad žmogus yra išteisinamas vien tik per tikėjimą, o ne per gerus darbus ar Bažnyčios sakramentus. Viduramžių katalikų Bažnyčia mokė, kad išganymas priklauso nuo žmogaus darbų, dalyvavimo sakramentuose ir Bažnyčios nurodymų vykdymo. Lutheris priešinosi šiai idėjai, tvirtindamas, kad žmogaus išganymas yra Dievo malonės dovana, kurią galima gauti tik tikėjimu į Jėzų Kristų.
Lutheris rėmėsi apaštalo Pauliaus žodžiais: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Jo teologija grindėsi tuo, kad žmogus pats negali pasiekti teisumo, nes visi yra nusidėjėliai. Tikėjimas yra tai, kas sujungia žmogų su Kristaus auka, per kurią nuodėmės yra atleidžiamos, o žmogus tampa teisus Dievo akivaizdoje. Lutheris rašė: „Tikėjimas nėra vien tikėjimas apie Dievą, bet visiškas pasitikėjimas, kad Jis atleidžia mūsų nuodėmes dėl Kristaus.“
Lutheris kritikavo indulgencijų praktiką, kuri leido žmonėms pirkti nuodėmių atleidimą už pinigus. Jis matė tai kaip piktnaudžiavimą ir moralinį nuosmukį. Jo 95 tezių paskelbimas 1517 metais buvo nukreiptas prieš tokią praktiką ir tapo reformacijos pradžia.
Šių principų reikšmė
„Tik Raštas“ ir „Tik tikėjimas“ ne tik pakeitė teologiją, bet ir atvėrė kelią individualiai tikėjimo praktikai. Lutheris išlaisvino tikėjimą iš ritualų, tradicijų ir Bažnyčios kontrolės, suteikdamas žmogui atsakomybę ir laisvę savarankiškai ieškoti Dievo. Šie principai suformavo protestantizmo pagrindą, pabrėžiantį individualų santykį su Dievu ir tiesioginį Biblijos skaitymą.
Lutherio požiūris į tikėjimą ir Raštą buvo ne tik religijos reforma, bet ir asmeninės atsakomybės už savo dvasingumą paskatinimas. Jis tikėjo, kad žmogus gali būti artimas Dievui be tarpininkų, jei tik pasitiki Dievo žodžiu ir Jo malone. Ši mintis skatina ir šiandien permąstyti, kas yra tikėjimo pagrindas ir kaip jį praktikuoti kasdieniame gyvenime. Lutherio idėjos primena, kad tikėjimas ir Dievo žodis yra vieninteliai tikrosios gyvenimo prasmės šaltiniai.