Šventasis Pijus iš Pietrelčinos – ne šiaip šventas žmogus, o tarsi vaikščiojantis kontrastas: švelnus, bet nešantis skausmą, kuklus, bet regintis širdis, nepaklusnus institucijoms, bet paklusnus Dievui. Būtent tai pabandė perteikti du skirtingi filmai: vienas šviesus ir pasakojantis gyvenimo eigą (2000 m., rež. Carlo Carlei), kitas – tamsesnis, gilesnis ir labiau psichologinis (2022 m., rež. Abel Ferrara).
2000 m. versijoje, su Sergio Castellitto kaip Pijumi, žiūrovas lėtai eina per jo gyvenimą – nuo jaunystės Pietrelčinoje iki jo paskutinių dienų San Džiovani Rotonde. Čia regime stigmų kraujavimą, žmonių išgijimus, regėjimus, atsidavimą išpažinčiai ir Mišioms. Pijus – čia tylus milžinas, nuolat kenčiantis, bet niekada nesiskundžiantis. Castellitto vaidmuo – tai daugiau nei aktorystė, tai malda.
2022-ųjų versija su Shia LaBeouf – visai kitokia. Ji remiasi ne tik istoriniais faktais, bet ir vidiniais sukrėtimais. Čia Pijus rodomas kaip žmogus, kuris grumiasi su demonais – ne vien mistiniais, bet ir labai žmogiškais: abejone, vienišumu, kaltės jausmu. Įdomu tai, kad pats Shia LaBeouf, ruošdamasis vaidmeniui, išgyveno tikėjimo atsivertimą, tapo kataliku, ir po filmavimo net kurį laiką gyveno kapucinų vienuolyne.
Abu filmai skirtingi, bet abu veda į tą pačią vietą – ten, kur žmogus lieka vienas su Dievu. Vienas parodo stebuklus, kitas – dvasinį purvą. Bet juk šventumas ir yra ne be nuodėmių, o be melo. Ne be kovos, o su ištikimybe iki galo.
Yra scena, kuri tinka abiem versijoms – kai Pijus tyliai sako:
„Mano skausmas yra mano dovana Dievui, o per jį – ir jums.“
Šitie žodžiai nėra poetiški. Jie tiesiog teisingi. Kiekvienas jo kraujo lašas, kiekvienas sopulys buvo paaukotas už kitus. Jis kentėjo vietoj mūsų.
Kita mintis, kuri ypač skamba naujesniame filme:
„Tyla yra sunkiausia, bet joje Dievas kalba garsiausiai.“
Tai priminimas, kad ne per šviesas ar vizijas ateina Dievas – o dažniausiai per tylą, per kantrybę, per ištikimybę net tada, kai viskas viduje rėkia priešingai.
Ką rinktis – 2000-ųjų ar 2022-ųjų filmą? Pirmasis puikiai tiks ramesniam vakarui su šeima ar bendruomene. Jame daugiau šviesos, aiškesnė linija, mažiau sielos sprogimų. Antrasis – tiems, kurie nebijo patyrinėti tikėjimo iš vidaus, su visomis jo žaizdomis. Geriausia – pažiūrėti abu.
Dar viena įdomi detalė: tėvas Pijus per dieną klausydavo net 10–12 valandų išpažinčių. Žmonės stovėdavo eilėse valandų valandas, nes žinojo – jis ne tik klausys, bet ir pasakys tai, ko net nesakei. Apie tavo nuodėmę, apie tavo širdį, apie tavo tylą.