Terese, Karmelio gėlele meili,
vedi mus į dangų, mūs širdis keli.
Dangaus, dangaus pasilgę mes,
dangun mus vesk, prašom tavęs.
Mus žavi tavoji vaikystė šventa,
kai Jėzui pražydai gėle nekalta.
Buvai tu laiminga, maldoj kai skendai,
kai meile pas Jėzų lyg sparnais skridai.
Kaip troškai tu Viešpaties Duonos šventos,
kur ugdo skaistumą širdies nekaltos!
Iš džiaugsmo vos žodį galėjai ištart,
kai Jėzus aplankė tave pirmąkart.
Dažnai ir be baimės tu Jėzų kvietei,
prie Dievo altoriaus tu dangų jautei.
Pas Jėzą, Terese, ir mus tu nuvesk,
vargingai žmonijai dangaus rožes mesk!
Analizė:
Ši giesmė skirta Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei, žinomos dėl savo gilios dvasinės patirties ir meilės Jėzui. Pirmajame posme giedama, kad Terese, kaip Karmelio gėlele, turi vesti tikinčiuosius į dangų, pakelti jų širdis ir troškimą būti su Dievu. Antrasis posmas išreiškia susižavėjimą Šv. Terese dėl jos šventos vaikystės, kai ji buvo kaip nekalta gėlė, pražydusi Jėzui. Trečiame posme pabrėžiama, kad Terese buvo laiminga maldoje ir dvasinėje vienybėje su Jėzumi. Ketvirtame posme kalbama apie jos troškimą priimti Viešpaties Duoną, kaip dvasinio ugdymo simbolį. Penktas posmas primena, kaip džiaugsmas buvo nepakartojamas, kai Jėzus pirmą kartą aplankė Teresę. Šeštasis posmas akcentuoja Teresės drąsą ir atvirumą kviečiant Jėzų, jausdamasi artima Dievui prie altoriaus. Paskutiniame posme prašoma, kad Terese nuvestų visus pas Jėzų ir suteiktų vargingai žmonijai dangaus rožes, t.y., malonių ir dvasinės palaimos.
Ši giesmė giedama siekiant išreikšti pagarbą Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei ir prašyti jos užtarimo bei pagalbos, ypač trokštant dvasinės artumo su Dievu ir dangaus malonių.