Teotihuakanas – tai vienas paslaptingiausių senovės miestų pasaulyje. Šis milžiniškas ceremoninis centras, esantis apie 40 kilometrų į šiaurės rytus nuo dabartinio Meksiko, žavi savo masteliu, tikslumu ir tyla. Miestas buvo pastatytas gerokai anksčiau nei actekai, kurie, jį atradę, suteikė jam pavadinimą: Teōtīhuacān – „vieta, kur gimsta dievai“.
Kas pastatė Teotihuakaną – nežinoma. Miestas iškilo apie 100 m. po Kr., o klestėjo maždaug iki 550 m. po Kr. Tuo metu jis buvo vienas iš didžiausių pasaulio miestų – su šimtais tūkstančių gyventojų, išvystyta urbanistine struktūra, turgavietėmis, kanalizacija, šventyklomis ir didingomis piramidėmis.
Didžiausi statiniai – Saulės piramidė ir Mėnulio piramidė – sudaro miesto ašį, išdėstytą tiksliai pagal astronominius taškus. Tarp jų eina vadinamoji Mirusiųjų alėja – platus, tiesus kelias, vedantis per šventyklas ir aikštes, kuris, pasak kai kurių tyrėjų, simbolizavo kosminį kelią tarp gyvybės ir mirties.
Mieste nėra žinomų karalių vardų. Nėra užrašų, kuriuose būtų minimi valdovai ar dievai. Tik architektūra, sienų piešiniai, simboliai – tarsi viskas buvo daroma ne sau, bet dievų akivaizdoje. Tai miestas, kuriame valdžia buvo paslėpta, o sakralumas – atviras.
Kaip Teotihuakanas išnyko
Apie 550 m. po Kr. miestas staiga žlugo. Didžioji dalis religinių pastatų buvo sudeginta. Įrodymai rodo, kad miestas galėjo būti sugriautas iš vidaus – galbūt dėl socialinių įtampų, maišto prieš valdančiąją religinių elitų klasę ar klimato pokyčių. Po griūties jis niekada nebuvo atstatytas.
Kai apie 1000 metų vėliau atėjo actekai, jie rado apleistą miestą, bet jautė jo galią. Jie net nedrįso jame gyventi – tik lankėsi kaip piligrimai. Pasak jų, čia gimė Saulė ir Mėnulis. Čia dievai paaukojo save, kad pasaulis galėtų egzistuoti.
Teotihuakanas ir religija
Miestas buvo religijos forma. Ne tiek gyvenamoji vieta, kiek kosminė schema, atkartojanti dievų pasaulį žemėje. Kiekviena gatvė, kiekvienas pastatas turėjo prasmę. Freskose dažnai vaizduojami paukščiai, jaguarai, vandenys, gėlės – gyvybės, mirties ir atgimimo ciklai. Religinės ceremonijos apėmė aukojimus, astrologines stebėjimo praktikas, šokius, muziką ir ritualinį kraujo liejimą.
Ar Teotihuakanas buvo teokratinė valstybė? Labiausiai tikėtina, kad miestą valdė ne vienas karalius, bet žynių taryba, kuri palaikė pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės. Tai nebuvo imperija, o civilizacija, organizuota pagal dvasinius principus.
Dabar tai viena lankomiausių archeologinių vietų Meksikoje. Nors miestas seniai apleistas, jis vis dar kelia pagarbą – ne tik savo dydžiu, bet ir tuo, ką paliko: tobulą tylos geometriją, kuri neša klausimą – ar visa tai buvo pastatyta ne žmonėms, o dievams?
Teotihuakanas neprilygsta kitoms civilizacijoms tuo, ką žinome apie jį. Bet jis kalba per tuštumą. Miesto vardas nežinomas. Jo statytojai – be vardų. Bet struktūra liko. Ir žvelgiant į ją iš viršaus, atrodo, kad šis miestas buvo ne apie tai, kas viešpatauja, bet apie tai, kas virš mūsų visų.