Teodoretas (lot. Theodoretus) buvo žymus IV-V amžių krikščionių teologas ir rašytojas, gyvenęs antiokiniečių tradicijoje. Jis buvo Efeso vyskupas ir gavo didelę įtaką Bažnyčiai, ypač per savo raštus, kuriuose gvildeno doktrinos, moralės ir Bažnyčios gyvenimo temas.
Teodoretas yra gerai žinomas dėl savo apologetinių raštų, kurie gynė krikščionybę ir kritikavo pagoniškas religijas bei judaizmą. Jis taip pat rašė komentarus į Bibliją, kur išsamiai nagrinėjo tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento tekstus, ir siekė išaiškinti jų prasmę. Teodoretas akcentavo krikščionių moralę, dorybes ir žmogaus santykį su Dievu, ypač per maldą ir gerus darbus.
Jo raštai atspindi laikmetį, kai krikščionybė dar tik pradėjo formuotis kaip pagrindinė religija, ir tai, kaip ji stengėsi apginti save nuo įvairių iššūkių, kylančių iš kitų religijų ir filosofijų. Teodoretas taip pat prisidėjo prie teologinių diskusijų, susijusių su Kristaus prigimtimi, ypač per doktrinines kovas su nestorianizmu ir kitomis erezijomis.
Teodoretas laikomas svarbiu figūros ankstyvojoje krikščionybėje, o jo darbai ir mintys tebėra studijuojami ir šiandien.
Teodoretas rašė daugybę tekstų, įskaitant apologetinius darbus, biblinės komentavimo darbus ir laiškus. Keletas svarbiausių jo raštų ir jų temų:
- „Prieš pagonis“ – šis darbas yra apologetinis traktatas, kuriame Teodoretas ginasi krikščionybę nuo pagoniškų kritikų. Jis analizuoja ir kritikuoja pagoniškas religijas, pabrėždamas krikščionybės pranašumus.
- Bibliniai komentarai – Teodoretas parašė komentarus apie įvairias Biblijos knygas, įskaitant Pradžios knygą ir Evangeliją pagal Luką. Jis nagrinėja tekstus iš teologinės ir moralinės perspektyvos, siekdamas paaiškinti jų prasmę ir taikymą.
- „Historia Ecclesiastica“ – ši knyga pasakoja apie ankstyvosios Bažnyčios istoriją ir svarbiausius įvykius, susijusius su krikščionybės plėtra.
- Laiškai – Teodoretas rašė laiškus įvairiems asmenims, kuriuose nagrinėjo teologines problemas, atsakė į klausimus ir teikė patarimus.
Raštai atspindi Teodoreto mintis ir požiūrį į krikščionybę bei jos praktiką. Jo rašyti komentarai ir traktatai buvo skirti išaiškinti tikėjimo esmę ir skatinti dorybingą gyvenimą tarp krikščionių bendruomenių.
Keltas tekstų iš Teodoreto darbų
Teodoretas iš Cyrho savo raštuose nagrinėja Bažnyčios istoriją ir teologinius klausimus, siekdamas išsiaiškinti ankstyvųjų krikščionių mokymų ypatumus. Jo prologe jis pabrėžia, kad istorija, rašoma knygose, išlieka ilgiau nei meno kūriniai, todėl jis nori užfiksuoti svarbias Bažnyčios akimirkas, kad išsaugotų garbingus darbus ir naudingas istorijas. Teodoretas sako: „Nedera žiūrėti, kaip pamirštami kilnūs darbai.“
Jis kalba apie Arianizmo atsiradimą, kai po persekiojimų Konstantinas, palaikydamas Bažnyčios ramybę, įvedė įstatymus, draudžiančius idolų aukojimą. Tačiau velnias, nepakęsdamas krikščionybės sėkmės, sukėlė nesantaiką tarp tikinčiųjų. Teodoretas rašo apie Arių, kuris, būdamas pavydus, iškėlė ginčus ir pradėjo skleisti klaidingas doktrinas, teigdamas, kad Sūnus nėra lygus Tėvui.
Teodoretas pažymi, kad „Arius… sakė, jog Sūnus yra tik kūrinys“, ir kritikuoja jį už tai, kad jis pasisakė prieš tikėjimą, kurį skelbė Bažnyčia. Jis pabrėžia, kad Dievas sukūrė viską per Sūnų, kuris yra „toks pat Dievas, kaip Tėvas“. Teodoretas remiasi Šventuoju Raštu, kad įrodytų, jog Sūnus niekada nebuvo sukurtas „iš to, ko nebuvo“.
Arius ir jo pasekėjai, pasak Teodoreto, nuolat skleidė šias klaidingas idėjas, o Teodoretas sako, kad „jie ne tik kad nepripažįsta Dievo Tėvo ir Sūnaus, bet ir išjuokia krikščionybę“.
Teodoretas baigia, pabrėždamas, kad krikščionys turėtų stoti prieš klaidas, remdamiesi tikėjimo tiesomis, ir sako: „Niekas, kas skelbia kitą evangeliją, neturi teisės likti bendrystėje su mumis.“
Citatos ir mintys rodo Teodoreto rūpestį dėl tikėjimo tyrumo ir būtinybę ginti ortodoksines doktrinas nuo klaidingų mokymų.
Teodoretas aprašo Nikėjos susirinkimą, kurio metu buvo siekiama sustabdyti Arianizmo plitimą. Jis pradeda pasakojimą nuo to, kaip imperatorius Konstantinas, sužinojęs apie ginčus tarp krikščionių, paskyrė šį susirinkimą, tikėdamas, kad tai padės atkurti taiką Bažnyčioje. „Visiškai džiaugiamasi, kai visi krikščionys renkasi, kad diskutuotų apie šventus dalykus, o ne pykčiu ir nesantaika“, – rašo jis.
Susirinkime dalyvavo 318 vyskupų, o Konstantinas patvirtino, kad jie bus gerai priimti ir užtikrins jų kelionės sąlygas. Teodoretas mini, kad dauguma dalyvių patyrė persekiojimus ir nešiojo kankinystės žymes, pavyzdžiui, Pafnutius, kuris prarado akį, ir Paulą, kuris patyrė žiaurias kankinimo formas. Susirinkimas turėjo išspręsti ne tik Arianizmo klausimą, bet ir įvairius kitus teologinius ginčus.
Teodoretas pabrėžia, kad imperatorius ragino vyskupus susitelkti ir ieškoti vienybės: „Kokia baisi gėda, kai mūsų priešai džiaugiasi matydami, kaip mes pykstame tarpusavyje.“ Jis pažymi, kad diskusijų metu kai kurie vyskupai, kurie palaikė Arių, buvo atskirti ir jų doktrinos buvo atmestos kaip neteisingos. Teodoretas rašo, kad „vyskupai atskleidė, jog Sūnus yra tos pačios substancijos kaip ir Tėvas“, ir kad jų doktrinos „yra šventųjų raštų palaikomos“.
Nikėjos susirinkimas priėmė svarbų tikėjimo išpažinimą, kuris iki šiol yra laikomas ortodoksiniu. Teodoretas apibendrina, kad visi vyskupai, išskyrus keletą, po diskusijų sugrįžo prie tikėjimo, ir kad Arius buvo išmestas iš Bažnyčios. Jis rašo: „Šis šventasis susirinkimas nebuvo visiškai be prieštaravimų, tačiau džiaugiamės, kad bendras tikėjimas ir šventos doktrinos buvo išsaugotos.“
Teodoretas apibendrina, kad šis susirinkimas buvo svarbus žingsnis krikščionybės istorijoje ir atskleidžia, kaip teologiniai ginčai gali sukelti didelį sukrėtimą Bažnyčioje, bet tikėjimas galiausiai nugalėjo.
Teodoretas aprašo, kaip imperatorius Konstantinas rūpinosi Bažnyčios gerove po Nikėjos susirinkimo. Jis ne tik svetingai priėmė vyskupus, bet ir užtikrino, kad jiems būtų suteikta viskas, ko reikia: „Jis suorganizavo didelį banketą ir apdovanojo vyskupus dovanomis.“ Imperatorius net pabučiavo sužeistus vyskupus, parodydamas, kad rūpinasi jų gerove.
Po banketo Konstantinas nurodė, kad būtų skiriama pinigų našlėms ir mergelėms, o pinigų suma buvo didesnė nei poreikis: „Trečioji suma iki šiol yra skirstoma.“ Teodoretas pabrėžia, kad Konstantinas rūpinosi ir dvasininkų reikalais, kad „jų nusikaltimai netaptų vieši“, ir tokiu būdu bandė apsaugoti Bažnyčios autoritetą.
Teodoretas toliau rašo apie Euzebijų iš Cezarijos laišką, kuriame aprašoma, kaip Arius, nepaisydamas tikėjimo, kurį išpažino dauguma vyskupų, bandė grįžti į Bažnyčią. Euzebijus rašė, kad „Arius ne tik paniekino mūsų tėvus, bet ir atmetė savo pačių“, ir šis laiškas buvo patvirtinimas, kad Arius ir jo pasekėjai nesilaikė ortodoksinių doktrinų.
Arianizmo žodynas teigė, kad Sūnus yra „iš nesančio“, ir Euzebijus rašė, kad jis, nors ir pripažįsta Konstantiną, vis tiek nesutinka su kai kuriomis jų doktrinomis. Taip buvo pateikta Nikėjos tikėjimo išpažinimo formulė, kuri pabrėžė, kad Sūnus „yra iš Tėvo substancijos“ ir „konstantiškas su Tėvu“. Ši formulė pabrėžė ortodoksinių tikėjimų svarbą ir nuostabią, bet nepakartojamą doktriną apie Dievo ir Sūnaus santykį.
Teodoretas nurodo, kad po šio susirinkimo visi vyskupai sugrįžo į savo parapijas ir toliau išpažino tą patį tikėjimą, todėl „jų džiaugsmas ir vienybė buvo akivaizdūs“. Imperatorius Konstantinas toliau rūpinosi Bažnyčia, skatindamas vyskupus statyti bažnyčias ir rengti viešus liturginius renginius.
Teodoretas sako, kad Konstantinas ne tik sustiprino Bažnyčios poziciją, bet ir išgelbėjo ją nuo vidinių nesutarimų, kurie galėjo pakenkti jos vienybei.
Teodoretas tęsia pasakojimą apie Euzebijų iš Nikomėdijos, kuris, nors ir prisijungęs prie Nikėjos susirinkimo, vėl grįžo prie savo erezinių doktrinų. Po Šventojo Aleksandro mirties jis neteisėtai užėmė Konstantinopolio vyskupiją, pažeisdamas taisyklę, draudžiančią vyskupams keisti miestus. Teodoretas pažymi, kad Euzebijus, siekdamas išlaikyti savo poziciją, ir toliau veikė prieš ortodoksiją, o Konstantinas rašė laišką Nicomėjai, kritikuodamas Euzebijaus veiksmus ir įspėdamas vyskupus, kad jie nebūtų sužaloti jo klaidingų doktrinų.
Euzebijus ir jo sąjungininkas Teognis pasinaudojo Konstantino gera valia, kad sumenkintų ir diskredituotų Eustatijų, Antiochijos vyskupą. Eustatijus buvo neteisingai apkaltintas neištikimybe, remiantis vienos išmokintos moters liudijimu, kuris nebuvo palaikytas jokiais kitais įrodymais. Nors Teodoretas pabrėžia, kad tokie veiksmai prieštarauja Šventojo Rašto principams, jie vis tiek sėkmingai pasiekė Eustatijaus išvarymą.
Po Eustatijaus išvarymo, Arianai paskyrė kelis savo žmones į vyskupijas, tačiau jų tarnyba buvo nepatenkinama, ir daug tikinčiųjų pasitraukė į nepriklausomas bendruomenes, vadinamas Eustatijiečiais. Teodoretas pažymi, kad Euzebijus ir jo šalininkai toliau bandė sutrikdyti Bažnyčios vienybę ir išlaikyti savo eretiškas pažiūras.
Tuo tarpu Konstantinas, pasiekęs sėkmės kovose ir užtikrinęs taiką savo valdomose šalyse, ėmėsi naujų misijų ir bendradarbiavo su Kristaus tikėjimą priimančiais indais bei Iberais. Frumentijus, buvęs vergas, grįžo į Indiją kaip vyskupas, pasiryžęs skleisti krikščionišką mokymą ir apšviesti vietinius gyventojus. Tuo pačiu metu Teodoretas mini, kaip krikščioniška moteris tapo įkvėpimu Iberijos karalienei, atvėrusi jai tikėjimo kelią.
Konstantinas taip pat rašė Persijos karaliui Saporui, prašydamas, kad jis gerbtų krikščionis, o tai rodo imperatoriaus rūpestį ne tik savo karalystėje, bet ir kitose šalyse. Jo laiške jis pabrėžia, kad tikėjimas ir dorovė yra svarbiausi, ir kviečia karalių pasirašyti taiką su krikščionimis.
Teodoretas akcentuoja, kad Konstantinas, nors ir valdydamas didelę teritoriją, ne tik rūpinosi savo žmonėmis, bet ir stengėsi ginti krikščionis kitose šalyse, parodydamas, kad tikėjimo sklaida buvo jo prioritetas.
Athanasius, po Aleksandro, buvo paskirtas Aleksandrijos vyskupu. Jo sugebėjimai ir atkaklumas ginti tikėjimą prieš arijiečius tapo jam mirties priežastimi, kai jo priešininkai, įskaitant Euzebijų ir Teognį, suorganizavo komplotą. Jie apkaltino Athanasių mokesčių rinkimu, tiksliau – kad jis rinko pinigus, skirtus pasipriešinti imperatoriui. Athanasius įrodė savo nekaltumą, o imperatorius Konstantinas išsiuntė laišką Aleksandrijai, užtikrindamas, kad niekas negalės nieko padaryti prieš vyskupą.
Tačiau intrigos nesibaigė. Athanasius vėl buvo apkaltintas baisiais nusikaltimais, o šios naujos kalbos vėl pasiekė imperatorių, kuris nusprendė sušaukti susirinkimą Cezarėjoje, kur Athanasius turėjo daug priešų. Athanasius, žinodamas apie galimas apgaule, atsisakė dalyvauti susirinkime. Imperatorius, išgirdęs apie tai, buvo įsiutęs ir įsakė jam vykti į Tyrus. Jo laiškas susirinkimui skatinamas siekti vienybės ir taikos.
Susirinkime vyko įvairūs įvykiai, įskaitant melagingus kaltinimus prieš Athanasių. Jo priešai, pasitelkę nevykusius įrodymus, tokias kaip suklastota Arsenijaus ranka, bandė parodyti, kad jis buvo nužudęs Arsenijų. Tačiau Athanasius sugebėjo parodyti, kad Arsenijus yra gyvas. Nepaisant aiškių įrodymų, Athanasius buvo apšauktas burtininku, o jo gyvybę išgelbėjo imperatoriaus pasiųsti pareigūnai.
Kai Athanasius pasiekė Konstantinopolį, jis papasakojo apie intrigas prieš jį. Nors kai kurie vyskupai, prisidėję prie šių komplotų, buvo išsiųsti į Mareotį, jie sugebėjo sukurti naujas melagingas istorijas ir toliau apšmeižti Athanasių.
Imperatorius Konstantinas sušaukė visus vyskupus, kad jie galėtų pašventinti naująsias bažnyčias Jeruzalėje. Athanasius, skundęsis dėl neteisingo nuteisimo, buvo pakviestas pas imperatorių, tačiau galiausiai jam buvo skirta tremtis į Trevę, kai Konstantinas patikėjo kalbomis apie grūdų eksportą.
Po metų Konstantinas susirgo, ir prieš mirtį gavo krikštą. Jis paliko imperijos sostą trims sūnums ir įsakė grąžinti Athanasių į Aleksandriją, nepaisant Euzebijaus prieštaravimų.
Teodoretas gina Konstantiną, teigdamas, kad jis buvo apgautas garsių vyskupų, primindamas, kad net Dovydas buvo apgautas. Po Konstantino mirties jo kūnas buvo pervežtas į Konstantinopolį, kur jam buvo suteiktos didelės garbės. Teodoretas pabrėžia, kad Dievas pagerbia tuos, kurie Jį gerbia, ir kad imperatoriaus palikimas liudija apie jo gyvenimą.