Teodoras Beza buvo iškilus XVI amžiaus protestantų teologas, reformatorius ir Ženevos akademijos vadovas, kuris tapo vienu svarbiausių kalvinizmo skleidėjų ir Jonui Kalvinui artimu bendražygiu. Jo gyvenimas ir darbai turėjo didelę reikšmę ne tik Šveicarijos reformacijai, bet ir protestantizmo plitimui Europoje, ypač Prancūzijoje.
Beza gimė 1519 metais Vezelyje, Prancūzijoje. Jo šeima buvo kilminga ir suteikė jam galimybę gauti puikų išsilavinimą. Beza studijavo teisę Orleane ir Burže, kur taip pat susipažino su Renesanso humanizmo idėjomis. Nors jis pradėjo savo karjerą kaip literatas, rašydamas poeziją ir akademinius kūrinius, jo gyvenimas pasikeitė, kai 1548 metais patyrė dvasinį atsivertimą. Šis įvykis paskatino jį atsisakyti katalikų tikėjimo ir prisijungti prie reformacijos judėjimo.
1549 metais Beza persikėlė į Ženevą, kur pradėjo dirbti su Jonu Kalvinu. Jų bendradarbiavimas buvo itin reikšmingas, nes Beza tapo Kalvino mokymo skleidėju ir tęsė jo darbus po jo mirties. Beza buvo puikus kalvinistinės teologijos sistemintojas ir diplomatas, padėjęs reformacijos idėjoms įsitvirtinti įvairiose Europos šalyse. Jo teologinis tikslumas ir sugebėjimas aiškiai išdėstyti sudėtingas doktrinas padėjo kalvinizmui tapti viena įtakingiausių protestantizmo srovių.
Vienas iš svarbiausių Bezos darbų buvo jo vadovavimas Ženevos akademijai, kuri tapo pagrindiniu reformacijos mokymų ir lyderių rengimo centru. Akademija pritraukė studentus iš įvairių šalių, ypač iš Prancūzijos, Škotijos ir Nyderlandų, kurie vėliau tapo protestantų judėjimo lyderiais savo šalyse. Beza siekė, kad akademija ne tik skleistų teologines žinias, bet ir ugdytų studentus kaip atsakingus ir Dievui atsidavusius lyderius.
Bezos teologija buvo glaudžiai susijusi su Kalvino mokymu, tačiau jis taip pat išplėtojo kai kurias doktrinas, pavyzdžiui, apie predestinaciją ir Dievo suverenumą. Beza tvirtai tikėjo, kad išganymas yra visiškai priklausomas nuo Dievo malonės, o ne nuo žmogaus pastangų. Jo aiškinimai apie predestinaciją ir dvasinę laisvę turėjo didelę įtaką kalvinistiniam tikėjimui ir jo plėtrai.
Beza taip pat aktyviai dalyvavo politiniuose ir teologiniuose debatuose. Jis gynė protestantų tikėjimą prieš katalikus įvairiuose disputuose ir konferencijose, įskaitant garsųjį 1561 metų Poisio disputą. Beza buvo ne tik teologas, bet ir diplomatas, kuris tarpininkavo tarp įvairių protestantiškų ir katalikiškų grupių, siekdamas užkirsti kelią kariniams konfliktams ir skatinti taiką. Tačiau jis taip pat rėmė ginkluotą protestantų pasipriešinimą Prancūzijos religiniuose karuose, matydamas tai kaip būtiną priemonę apsaugoti tikinčiuosius nuo persekiojimų.
Beza parašė daugybę teologinių traktatų, raštų ir komentarų. Vienas iš jo žinomiausių kūrinių yra „Išrinkimo traktatas“, kuriame jis gilina predestinacijos mokymą. Jis taip pat parašė Kalvino biografiją, kuri tapo svarbiu šaltiniu apie reformatoriaus gyvenimą ir mokymą. Beza buvo aktyvus ne tik teologijos, bet ir literatūros srityje – jis rašė eilėraščius, dramas ir istorinius veikalus.
Bezos gyvenimas buvo skirtas reformacijos idėjų plitimui, teologijos vystymui ir protestantų bendruomenių stiprinimui. Jis mirė 1605 metais Ženevoje, sulaukęs 86 metų. Jo darbai ir įtaka išliko svarbūs tiek reformacijos istorijoje, tiek šiuolaikinio protestantizmo tradicijose.
Teodoro Bezos gyvenimas ir darbai rodo, kaip intelektas, tikėjimas ir atsidavimas gali prisidėti prie Bažnyčios atsinaujinimo ir visuomenės formavimo. Jis buvo ne tik teologas, bet ir lyderis, kuris savo darbais formavo reformacijos raidą ir įkvėpė daugelį sekančių kartų krikščionių. Beza įkūnijo reformacijos dvasinį siekį sugrįžti prie Šventojo Rašto pagrindų ir gyventi tikėjimu, kuris atspindėtų Dievo valią.