Tamsa – tai vieta, kur gimsta šviesa. Skamba paradoksaliai, ar ne? Bet jei šiek tiek sustoji ir pagalvoji, būtent tamsiausiais gyvenimo momentais žmogus dažniausiai pradeda ieškoti giliau. Kai viskas klostosi gerai, kai esi mylimas, saugus, sotus – dažnai net nejauti poreikio ieškoti šviesos. Bet kai viskas slysta iš rankų, kai lieki vienas, kai tylu net ten, kur anksčiau šnabždėjo viltis – tada pradedi klausyti kitaip. Ir būtent tada, kai akis pripranta prie tamsos, ima matytis tai, ko šviesoje nepastebėjai.
Popiežius Pranciškus dažnai kalba apie tai ne kaip apie teoriją, bet kaip apie gyvenimo faktą. Tamsa nėra bausmė. Ji – kelionės dalis. Ne vienkartinis išbandymas, o dirva, kurioje gali prasikalti šviesos sėkla. Kaip grūdas, kuris pirmiausia turi būti palaidotas, kad imtų dygti.
Kartais būtent tamsa išgrynina tai, kas tikra. Kai likusi tik tuštuma, pradedi aiškiai jausti, kas iš tiesų svarbu. Malda tampa gilesnė, jei ji kyla ne iš įpročio, o iš širdies šauksmo. Tikėjimas tampa ne dekoracija, o švyturys. O žmonės, kurie išlieka šalia – tampa dovana, ne savaime suprantamybe.
Tamsa moko kantrybės. Moko netylėti, bet ir nešūkauti. Moko išbūti. Ir kai sugebi išbūti – kai nors ir nežinodamas, kada viskas baigsis, vis tiek lieki žmogumi, vis tiek nenustoji tikėti, kad kažkur už horizonto sužibs – tada gimsta tikroji šviesa.
Ne fejerverkų. Ne vitrinų. Ne greitai užgęstanti. O tokia, kuri šildo. Kuri neakina, bet kviečia.
Ir tada supranti – tamsa niekada nebuvo pabaiga. Ji buvo slenkstis. Į kažką naujo. Gilesnio. Tikresnio. Galbūt net į patį Dievą.