Fraze „Tai yra Dievo kūnas“ reiškia Jėzaus Kristaus realų buvimą Eucharistijoje, kai duona, per šv. Mišias konsekracijos metu, tampa Kristaus kūnu. Tai yra viena iš pagrindinių katalikų tikėjimo tiesų, grindžiama Jėzaus Kristaus žodžiais per Paskutinę vakarienę, kai jis laužė duoną, davė ją savo mokiniams ir tarė: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mato 26, 26).
Pagrindinė prasmė:
- Realus Jėzaus Kristaus buvimas:
- Eucharistijoje katalikai tiki, kad per konsekraciją duona ir vynas tikrai tampa Kristaus kūnu ir krauju, nors jų išorinė išvaizda lieka tokia pati. Tai vadinama transsubstanciacija, kai duonos ir vyno esencija (substancija) pasikeičia į Kristaus kūną ir kraują. Ši dogma pabrėžia, kad Jėzus realiai ir esmiškai yra Eucharistijoje, ir tikintieji dalyvauja Jo kūne, kai priima Komuniją.
- Paskutinės vakarienės įvykis:
- Per Paskutinę vakarienę, kai Jėzus įsteigė Eucharistiją, Jis pasakė savo mokiniams, kad duona, kurią jie valgo, yra Jo kūnas, o vynas – Jo kraujas, paaukotas už daugelį atleidžiant nuodėmes. Tai simbolizuoja Jėzaus savęs atidavimą už žmoniją ant kryžiaus. Ši duona tapo Kristaus kūnu, kuris buvo paaukotas už žmonių išgelbėjimą.
- Dvasinė vienybė su Kristumi:
- Priimant Eucharistiją, tikintieji jungiasi į vienybę su Jėzumi Kristumi, priimdami Jo kūną į savo vidų. Tai ne tik simbolinis veiksmas, bet ir dvasinis susivienijimas su Jėzumi, Jo auka ir prisikėlimu. Jono evangelijoje Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56), pabrėždamas, kad Eucharistija sukuria gilią vienybę tarp tikinčiųjų ir Jo paties.
- Kristaus auka:
- Eucharistija taip pat simbolizuoja ir sudabartina Jėzaus auką ant kryžiaus. Kai tikintieji švenčia Eucharistiją, jie prisimena ir dalyvauja Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu. Tai yra atgaminimas ir atnaujinimas tos pačios aukos, kurią Jėzus paaukojo už žmoniją, ir per ją jie gauna Dievo malonę bei atleidimą.
„Tai yra Dievo kūnas“ reiškia tikėjimą, kad Eucharistija nėra vien tik simbolinis veiksmas, bet realus Kristaus kūno ir kraujo buvimas po duonos ir vyno pavidalais. Tai reiškia Jėzaus realų, esminį buvimą tarp tikinčiųjų, kuris leidžia jiems dvasiniu būdu susijungti su Jo auka, Jo meile ir Jo prisikėlimu. Per šį sakramentą tikintieji priima Jėzų į savo gyvenimą, ir tai tampa jų dvasinio gyvenimo ir tikėjimo pagrindu.