Liturgijoje, pasibaigus kiekvienam iš pirmųjų dviejų skaitinių, lektorius iškilmingai pareiškia: „Tai – Dievo žodis“. Šie žodžiai pabrėžia ypatingą Šventojo Rašto statusą, liudydami, kad tai, ką bendruomenė išgirdo, nėra paprastas istorinis dokumentas ar literatūrinis kūrinys. Bažnyčia čia drąsiai skelbia, jog kalbama apie patį gyvąjį Dievo žodį, skirtą konkrečiam laiko ir vietos kontekstui. Jis yra pritaikomas kiekvienam tikinčiajam, kviečia mąstyti, melstis bei atpažinti Dievo valią kasdieniame gyvenime.
Tikinčiųjų atsakymas „Dėkojame Dievui“ išreiškia bendruomenės padėką už šį dieviškąjį kalbėjimą ir už galimybę atnaujinti savo ryšį su Kristumi. Taip pat šis atsakymas parodo, kad Dievo žodis nepraranda aktualumo, nes bibliniai pasakojimai, pranašystės ar laiškai išlaiko galią keisti žmogaus širdį bei ugdyti gyvą tikėjimą. Dėkodama Dievui, bendruomenė pripažįsta, kad išganymo istorija tęsiasi joje pačioje, o Dievo žodis tampa svarbiausiu dvasinio atsinaujinimo ir moralinės krypties šaltiniu.
Po Evangelijos paskelbimo diakonas arba kunigas taria: „Girdėjote Viešpaties žodį“. Šis kreipinys, nors ir iš esmės reiškia tą patį – jog tai Dievo kalba, – pasižymi kitokia sakramentine didybe, nes Evangelija, kurioje gyvai atskleidžiamas Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas, Bažnyčios tradicijoje užima ypatingą vietą. Atsakymas „Šlovė tau, Kristau“ iškelia Jėzų kaip Dievo žodį įsikūnijusį, o jo žodžius pripažįsta esant vienu svarbiausių dvasinių pamokymų šaltinių. Taip Bažnyčia kviečia tikinčiuosius priimti Evangeliją ne tik kaip įsimintiną istoriją, bet kaip gyvą, kiekvieną dieną kalbantį Mokytoją, kviečiantį atsiversti, mylėti ir dalintis gauta malone su kitais.