Publijus Kornelijus Tacitas (lot. Publius Cornelius Tacitus), gyvenęs I a. pab. – II a. pr. Kr., laikomas vienu žymiausių romėnų istorikų ir oratorių. Jo pagrindiniai istoriniai veikalai – „Metraščiai“ (lot. Annales) ir „Istorija“ (lot. Historiae). „Metraščiai“ apima Romos imperatorių nuo Augusto mirties (14 m. po Kr.) iki Nerono valdymo (68 m. po Kr.) laikotarpį, nors išlikusios dalys nėra pilnos – dalies knygų trūksta. Šiuose raštuose autorius siekė išsamiai aprašyti valdančiosios Julio–Klaudijų dinastijos epochą bei atskleisti imperatoriaus dvaro intrigas, politinius viražus ir visuomenės nuotaikas.
„Metraščiai“ pasižymi Tacitui būdingu glaustu, sodriu, kartais kandžiu stiliumi. Jo vertinimai apie veikėjus neretai aštrūs, o naratyve atsiskleidžia ne vien sausa chronologija, bet ir moraliniai apmąstymai, valdančiųjų ydos, žmonių silpnybės. Tacitas pabrėžia, kad valdžios viršūnėse dažnai ima dominuoti savanaudiškumas ir pakrikusios moralės elgsena, o neretai dorų veikėjų žūtis – politinių intrigų ar kenkimo pasekmė.
Žinomiausios „Metraščių“ ištraukos kalba apie Tiberijaus, Klaudijaus, Kaligulos ir Nerono laikus. Būtent čia aptinkamas vienas ankstyviausių išorinių, nekrikščioniškų, Jėzaus Kristaus bei krikščionių bendruomenės paminėjimų (15-os knygos 44-asis skyrius), aprašant imperatoriaus Nerono surengtus persekiojimus Romoje po didžiojo miesto gaisro.
Ištraukos ir citatos
1. Apie valdžią, pasikeitusią po Augusto mirties
(„Metraščiai“, I knygos pradžia)
“Urbem Romam a principio reges habuere; libertatem et consulatum L. Brutus instituit. Dictaturae ad tempus sumebantur; neque decemviralis potestas ultra biennium, neque tribunorum militum consulare ius diu valuit. Non Cinnae, non Sullae longa dominatio; et Pompeii Crassique potentia cito in Caesarem, Lepidi et Antonii arma in Augustum cessere…”
(Vertimas glaustai) „Romos miestą iš pradžių valdė karaliai, vėliau, Lucijui Brutui įvedus laisvę, atsirado konsulų valdymas. Diktatūros būdavo suteikiamos tik laikinai, o dešimtvyriai bei karinės tribūnų valdžios nesitęsdavo ilgai. Cinna ir Sulla nevaldė pernelyg ilgai; Pompejaus ir Krasso jėgos greit persikėlė Cezario pusėn, o Lepido ir Antonijaus galia galiausiai virto Augusto valdžia…“
Šiuose sakiniuose Tacitas glaustai apžvelgia, kaip Roma pamažu perėjo nuo karalių valdymo prie Respublikos, o vėliau – prie imperatorių diktatūros. Taip autorius įveda skaitytoją į naują epochą, kurioje pagrindinį vaidmenį pradeda vaidinti asmeninės valdovo ambicijos.
2. Apie imperatoriaus Tiberijaus būdą
(„Metraščiai“, I knyga, 11 skyrius)
“Nihil primo senatus die agi passus est nisi de funeribus, supplicationibus. Post quae referre de imperio coepit, multi cum lacrimis gratulantes, quod re publica non senescente, sed iuvene fortuna virilis animi et consilia capesseret.”
(Vertimas glaustai) „Pirmąją Senato dieną [Tiberijus] neleido spręsti nieko kita, tik laidotuvių bei padėkos apeigų klausimus. Po to ėmė svarstyti dėl valdžios, o daugelis, netgi liedami ašaras, sveikino jį, teigdami, kad valstybė nėra senstanti, bet jauna, pajėgi priimti vyriško proto sprendimus.“
Ši citata perteikia Senato narių lūkesčius Tiberijaus atžvilgiu, tačiau Tacitas subtiliai parodo, jog už gražių kalbų gali slypėti baimė ir priverstinė pagarba.
3. Garsusis krikščionių paminėjimas
(„Metraščiai“, XV knyga, 44 skyrius)
“Ergo abolendo rumori Nero subdidit reos et quaesitissimis poenis affecit, quos per flagitia invisos vulgus Christianos appellabat. Auctor nominis eius Christus Tiberio imperitante per procuratorem Pontium Pilatum supplicio adfectus erat; repressaque in praesens exitiabilis superstitio rursus erumpebat…”
(Vertimas glaustai) „Taigi, norėdamas nuslopinti gandus, Neronas rado kaltinamuosius ir ėmėsi pačių žiauriausių bausmių prieš tuos, kurių blogo vardo dėl įvairių nedorybių nekenčiančios minios vadino krikščionimis. Šio vardo autorius, Kristus, valdant Tiberijui, buvo nuteistas mirties bausme Pontijaus Piloto, tačiau trumpam užgniaužta pražūtinga prietara vėl ėmė plisti…“
Ši vieta istoriškai itin reikšminga, nes, nepaisant to, kad Tacitas patiems krikščionims jaučia antipatiją, jis patvirtina, jog Jėzaus asmuo (Christus) buvo nukryžiuotas valdant Poncijui Pilotui, o krikščionių judėjimas jau pirmajame amžiuje iš Judėjos pasiekė ir Romą.
4. Apie žmogiškuosius likimus ir istorijos rašytojo užduotį
(„Metraščiai“, IV knyga, 33 skyrius)
“Haec ipsa toleranda virtute ac dissimulatione Tiberius praeceperat… sed illum praevalidum alioqui animum occulta verba exterritum ferebant.”
(Vertimas glaustai) „Net ir tai reikėjo ištverti drąsa bei nutylėjimu, kaip Tiberijus buvo paraginęs… bet kalbama, kad net šio stipraus būdo žmogų slapti žodžiai privertė drebėti.“
Šiuo fragmentu Tacitas subtiliai atskleidžia įtemptą psichologinį klimatą valdžios viršūnėse. Net didžios galios žmonės, rodantys šaltakraujiškumą, pasirodo esą trapūs prieš negailestingus gandus ir kitų ambicijas.
Pagrindinės „Metraščių“ idėjos ir kontekstas
- Valdžios kritika ir moralinis vertinimas: Tacitas siekia parodyti, kaip valdžios koncentracija vienose rankose iškreipia visuomenės gyvenimą ir veda į tironiškus veiksmus ar slaptas intrigas.
- Dėmesys imperatoriaus dvaro intrigoms: Žymią dalį „Metraščių“ užima Tiberijaus, Kaligulos, Klaudijaus ir Nerono valdymo užkulisiai – nužudymai, sąmokslai, teismai.
- Istorinio proceso samprata: Tacitas rodo, kad didžiųjų įvykių priežastys slypi žmogiškuosiuose noruose, silpnybėse ir aistrose, todėl istorija nėra tik herojiškų pergalių kronika.
- Viešoji nuomonė: Jis dažnai mini gandus, Senato reakcijas, liaudies nuomones. Taip matyti, kaip visuomeninė atmosfera veikia politinius procesus.
- Krikščionių paminėjimas: nors Tacitas atsiliepia neigiamai, ši vieta yra svarbus nepriklausomas liudijimas, rodančios, kad pirmajame amžiuje krikščionybė jau buvo pakankamai pastebima Romoje, o jos sekėjai buvo laikomi atskira, „kenksminga“ sekta.
„Metraščiai“ iki mūsų dienų išliko fragmentiškai, todėl šiuolaikiniai mokslininkai stengiasi atkurti kiek įmanoma platesnį Tacito vaizdą, remdamiesi kitais amžininkų raštais bei vėlesniais šaltiniais. Vis dėlto tai išlieka vienas reikšmingiausių, itin vaizdžių to laikmečio liudijimų, padedantis suprasti Romos imperiją bei jos valdovus ankstyvuoju imperijos laikotarpiu.